Skambinti +370 618 49687
Jauną moterį jau kuris laikas kamuoja niūri nuotaika. Niekaip nesiseka kurti meilės santykių. Vietoje stovi ir profesiniai reikalai. Išnyko perspektyvos pojūtis, viskas tarsi prarado prasmę, stinga energijos net kasdieniams reikalams – ji jaučiasi atsidūrusi gyvenimo aklavietėje.
Viso gyvenimo žaidimas „Alkoholikas“ pirmą kartą buvo aprašytas amerikiečių socialinio psichiatro ir psichoterapeuto Erico Berne: „Neegzistuoja nei alkoholizmas, nei alkoholikai, tėra tik Alkoholiko vaidmuo tam tikrame žaidime.“ E. Berne pabrėžia, jog alkoholizmas nėra liga ta prasme, kad nepavartojus alkoholio nemirštama, kai pavyzdžiui, insulino stoka sergant diabetu gali pražudyti gyvybę.
Retas iš mūsų esame visiškai patenkinti savo gyvenimu. Norime pakeisti darbą, nutraukti netenkinančius santykius ar nebevartoti alkoholio. Tačiau norai dažnai ir lieka norais. Negi iš tikrųjų taip sunku kažką savo gyvenime keisti? Kodėl kenčiame žeminančius santykius, dirbame nemylimą darbą ar vartojame alkoholį, nors jaučiame neigiamas pasekmes savo fizinei ir psichinei sveikatai? Kad ir kaip neįtikinamai skambėtų, tačiau esama mūsų gyvenimo situacija visada yra mums kažkuo naudinga, tik tos naudos nematome, nepripažįstame, ją neigiame.
Psichoterapeutai patvirtins, kad nereta jų klientė dejuoja, kad Lietuvoje nebeliko tikrų vyrų. Jos skundžiasi, kad šalia jų gyvenantys stipriosios lyties atstovai tėra kaprizingi, pasipūtę, atsakomybės vengiantys maži berniukai.
Žodis „galia“ suprantamas net mažam vaikui. Visi norime kitiems daryti įtaką. Jei nesugebame to atlikti gražiu ir priimtinu elgesiu, savo pranašumą įrodinėjame apgaudinėdami, kenkdami, skųsdami ar agresyviai puldami.
Šiais laikais būti pavadintam silpnu – baisus įžeidimas. Savo stiprybę įrodinėjame demonstruodami turtus, protą, socialinį statusą, pasiekimus. Kitaip tariant, stiprūs jaučiamės tiek, kiek ko nors turime parodyti kitiems. Ir įsitempę sekame, kaip aplinkiniai į tai, ką viešai demonstruojame, reaguoja.
Šiuo straipsniu norime pasidalinti, ką mūsų veikla atskleidė apie tikrovę, kurioje mes visi gyvename. Pirmiausia – gyvename vyrų ir moterų, t.y. žmonių, sukurtame pasaulyje. Jei jame neretai būna nemalonu ar net negera gyventi, vadinasi, kažkas tą pasaulį kuriančiuose santykiuose yra ne taip.
Kuomet parduotuvių vitrinos pasipuošia iškabomis su procentų ženklais, džiūgaujame – atėjo prekių nukainojimo metas. Suprantama, jog verslininkai, mažindami ir taip keliskart išpūstas prekių kainas, tikisi atsikratyti nuo mados podiumo nužengiančių gaminių, atlaisvinti vietas naujesniems.
Aš – tau, tu – man. Visi esame girdėję apie tokį žmonių santykius reguliuojantį principą. Suprasti jį galime įvairiai: vieniems tai primena rinkos santykius, kitiems – tarpasmeninių ryšių lygiavertiškumą.
„Kai išeisiu į pensiją, tada atsiduosiu knygų skaitymui“, „Na ir kas, kad dabar varžau save, bet taip kaupiu nuopelnus amžinybei“, „Dabar turiu daug dirbti, o atsigriebsiu, kai sulauksiu keturiasdešimt penkerių ir būsiu uždirbęs keletą milijonų“, „Aš turiu save iki galo suprasti, kad galėčiau keistis“, - taip mąsto žmonės, psichologijoje vadinami perfekcionistais.
Visos mes svajojame būti pastebėtos, pripažintos, mylimos. Tačiau kaip dažnai rypaujame, kad viskas yra priešingai – aplinkiniai nekreipia į mus dėmesio, elgiasi nepagarbiai, įskaudina. Nors jei būsime sąžiningos, turėsime pripažinti, kad ne taip jau retai iš draugių ar draugų, kolegų ar viršininkų, vyrų ar vaikų sulaukiame komplimentų.
Tik išlipusios iš lopšio ir išmokusios savomis kojomis nukreivuliuoti prie stebuklingo daikto – veidrodžio jau tada stebėjomės tuo, ką matome, ir badėme vaizdelį seiliotu pirštuku. Reikėjo keletą metelių pakentėti šiame pasaulyje, kad susigaudytumėme, jog ta mergytė iš veidrodžio – tai mūsų atspindys.
Visi norime laimės ir sėkmės, nors kai kuriems to niekaip nepavyksta pasiekti. Kas kaltas? Girdime kaltinant žiaurų likimą, nesupratingus tėvus, korumpuotas valdžias ar nevykusius partnerius. Ar tikrai jie yra nelaimių priežastis? Ir kodėl ta priežastis būtinai turi glūdėti išorėje? O ką, jei žvilgsnį pasuktume 180 laipsnių kampu ir pažiūrėtume savo vidun? Ar nėra įdomu, ką ten rasime?
Kiek kainuoja stresas? Statistikos duomenys byloja, kad kaina didelė. Už kasdienę įtampą užsimokame sveikata, santuokine laime ir net gyvenimu.
Atrodo, kad gyvename nekontroliuojamai švaistydamiesi agresija. Į mūsų šalį užsukę svečių šalių piliečiai stebisi, matydami tėvus, piktai „auklėjančius“ savo atžalas, nepagarbų vairuotojų elgesį, žinių laidų eterį ir laikraščių puslapius, užpildytus informacija apie nusikaltimus ir smurtą.
Psichinės sveikatos priežiūros specialistai garsiai šaukia, kad Lietuvos gyventojų psichinė sveikata labai sparčiai blogėja. Depresijos, savižudybės, alkoholizmas, narkomanija, azartiniai lošimai, seksualiniai sutrikimai, šizofrenija. Kaip iš gausybės rago pilasi šios ligos.
„Kaip man nesiseka...“, „Aš tikra nevykėlė, nevykėlis...“– ko gero, ne kartą daugelis esate panašiai atsidusę. Raminamės, juk gyvenime nebūna taip, kad viskas puikiai sektųsi. Tačiau vieno iš britų mokslinių eksperimentų „Sėkmė“ rezultatai leidžia teigti, kad pasaulis išties susideda iš laimės kūdikių ir tų, kuriems nuolat nesiseka.
Visos smurto aukos kalba apie savo meilę sutuoktiniui – agresoriui. Jie kratosi policijos ar draugų bei artimųjų pagalbos. Griežtai atsisako skirtis. Teisindamiesi įvairiausiomis priežastimis jie nenori palikti smurto pritvinkusių namų. Skųsdamiesi ir aimanuodami jie stipriai įsikibę laikosi smurtaujančiųjų. Keista meilė, ar ne? Jos esmė išaiškėja, kuomet atidžiau pažvelgiame į aukos asmenybę.
Pakalbėkime apie galią. Atrodo, jog šį žodį savo pokalbiuose ne itin dažnai vartojame. Tad gal apie galią tinka šnekėti tik tuomet, kai norime pakelti rekordinio svorio štangą, atlikti sunkų fizinį, kelioms arklio jėgoms prilygstantį, darbą?
Buities baigtinumo įsisąmoninimas pirmiausia iškelia gyvenimo prasmės klausimą, verčia ieškoti kažko, kas yra už baigtinio individualaus gyvenimo, ko negali sunaikinti mirtis. Justinas Marcinkevičius savo eilėmis kalba...