Buities baigtinumo įsisąmoninimas pirmiausia iškelia gyvenimo prasmės klausimą, verčia ieškoti kažko, kas yra už baigtinio individualaus gyvenimo, ko negali sunaikinti mirtis. Justinas Marcinkevičius savo eilėmis kalba:

Vis dar vasaromis bėgi,
Ak, nepavejamas mano bėri!
... kol tu vienas peršokai tą kliūtį,
už kurios jau nebereikia būti.
Kaipgi šitaip, bėri, mano bėri,
Kad tavęs nėra, o tu vis bėgi?

(„Vis dar vasaromis bėgi...“)

Kas pergyvena mus? Daiktas sudūlėja, vardai užsimiršta. Ž.P. Sartras sakė, jog žmogaus būtis įvairiai pasireiškia. Vieni, pavyzdžiui, despotai ir tironai miršta kartu su savo būtimi, o kiti, net ir palikę šį gyvenimą, lieka su mumis savo egzistencine būtimi. Ar veikia mus tie, kurių jau nebėra, ar jų būtis pasiekė mus? Jei nebėra žmogaus, tai svarbu, kaip jo darbai atsispindi kitų asmenų likimuose. Šiuos darbus ir poelgius, atmetus įvairias neesmines detales, galima suskirstyti į dvi rūšis.

Vienais atvejais žmogaus atlikti darbai siekia įtvirtinti jį kaip Aš-vertę, o jo vystymąsi kaip potencialiai begalinį (dorovės sferoje tokius darbus ir poelgius vadiname gerais). Kitais atvejais pastebima kryptis į žmogaus pažeminimą, santykį su juo kaip su priemone, daiktu. Čia žmogaus vystymasis laikomas iš anksto apspręstas ir baigtinis (blogi darbai ir poelgiai).

Pirmosios rūšies darbai ir poelgiai – tai pritapimo prie giminės ir tautos savimonės esmės pagrindas, o antrosios rūšies – pagrindas savimonės, netekusios ryšio su ta esme ir užsisklendusios pačioje savy. Iš čia seka, jog pirmoji, gerus darbus lemianti savimonė sugeba pasiekti toli už asmeninės būties ribų esančią gyvenimo prasmę, tuo tarpu antroji, savanaudiškoji savimonė – to pasiekti negali: kitų gyvenime, kaip ir savajame, ji tesugeba matyti tikrovę tik kaip laiko jūros fragmentą, kuris išnyksta žmogui mirus.

Blogis, kaip apibendrinta kategorija, nuolat lydi žmoniją, o jo egzistavimo trukmė prilygsta gėrio trukmei. Žmogus su „bloga“ savimone, kituose įžvelgiantis tik daiktiškumą ir naudą, ir pats tampa daiktu, kurio pabaiga ateina, jam fiziškai susidėvėjus.

„Gėrio“ savimonė, priešingai, įžiūrėdama kituose nedaiktines vertybes, įgyja tuo pačiu ir savo pačios vertingumą, ima priklausyti ne atskiram individui, bet visai žmonių giminei. Todėl atskiro žmogaus gyvenimo prasmė ir žmonių giminės gyvenimo prasmė negali egzistuoti viena be kitos, nes ir tą, ir kitą (sąmoningai arba dažniausiai nesąmoningai) asmuo sprendžia lygiagrečiai.

Nė vienas žmogus neegzistuoja be santykio su visuomene. Net ir tokia pozicija, kaip „man tai nerūpi“, „po manęs nors ir tvanas“, yra pozicija likusios žmonijos atžvilgiu, suprantama kaip siekimas gyventi vardan siaurų savo ar grupinių egoistinių interesų.

Blogio ir mirties, gėrio ir nemirtingumo ryšys – mėgstama legendų ir sakmių tema. Neaplenkia šios temos ir grožinė literatūra. Gilų pėdsaką, plėtojant šį klausimą, paliko praeities mąstytojai. Žmogaus gyvenimo prasmės ryšį su ilgaamžiškumo, mirties ir nemirtingumo problema gražiai apibūdino Seneka, teigdamas, jog svarbu ne tai, ar ilgai tu gyvenai, bet ar teisingai gyvenai. Ir L. da Vinčis pažymėjo, kad kiekvienas gerai pragyventas gyvenimas yra ilgas gyvenimas. O. Monteniui buvo aišku, kad gyvenimo matas – ne jo ilgumas, bet jo paskirtis.

Trumpa laiko atkarpa gali apimti ištisą amžinybę, kai tuo tarpu ilgas gyvenimas gali būti tuščia ir izoliuota akimirka. Pasak senos gruzinų alegorijos, kiekviename vienų senų kapinių antkapyje be vardų ir gimimo bei mirties datų dar buvo iškirsta: tas žmogus gyveno vieną valandą, tas – dieną, tas – tris metus, tas – dešimt metų, o tas visai negyveno. Šioje alegorijoje kalbama apie dvasinį amžinumo kategorijos matmenį, t.y. apie tai, kas prasikala iš laiko ir gali įvykti bet kurią dieną ar valandą.

Arba, atvirkščiai, neįvykti, išnykti, vejantis tai, kas laikina. Ir jei trumpalaikių vertybių gainiojimasis tampa masiniu reiškiniu, kalbame apie laiko išnykimą. Fiziškai laikas bėga kaip bėgęs, jis gali būti užpildytas įvairiausia veikla, tik prarandamas ryšys su amžinumu, o tai reiškia, jog prarandama sąsaja su visais kitais žmonijos laikais. Prarandamas laikų ir kartų ryšys.

Yra žinomas posakis: „Žmogaus nemirtingumas – žmonijos nemirtingume“, bet žmonija amžina ne todėl, kad niekad nenustos egzistavusi (niekas negali suteikti tokios garantijos), bet todėl, kad iki to laiko ji kovoja už amžinas, nekintančias vertybes ir tiesas, kurias mes jaučiame ir kurios be mūsų negali egzistuoti. Mes – tarsi priemonė šioms vertybėms ir tiesoms perduoti iš kartos į kartą.

Ž.P. Sartras rašė: „Norėdamas užsitikrinti sau amžiną gyvavimą žmonijoje, aš nusprendžiau, kad ji egzistuos amžinai. Užgesti jos prieglobstyje reiškė užgimti ir tapti amžinu... Mano gentainiai gali pamiršti mane rytojaus dieną po mano laidotuvių, dėl to aš nesisieloju; tol, kol jie gyvens, aš, neapčiuopiamas ir bevardis, būsiu tarp jų, kiekviename jų, kaip manyje kad yra tie milijardai mirusiųjų, kurių aš nepažįstu ir kuriuos saugau nuo sunaikinimo“.

„Baigtinės“ ir „begalinės“ gyvenimo prasmių priešybė yra žmogaus „mirties“ ir „nemirtingumo“ opozicija. Baigtinės gyvenimo prasmės pagrindimas – žmogaus nemirtingumo įtvirtinimas (ne fizinio, bet liekamosios vertės jo darbų, poelgių, minčių ir idealų): begalinės prasmės suradimas įtvirtina nemirtingumą. Ir kol žmogus ieško begalinių gyvenimo pagrindų, kurių nepajėgia sunaikinti net mirtis, tol jis ieško savojo nemirtingumo.

Ši problema neišsprendžiama, jei nemirtingumas priskiriamas tik istorinėms asmenybėms. Toks požiūris prilygsta pusiau humoristinei prancūzų tradicijai renkamus Mokslų Akademijos narius skelbti nemirtingaisiais. Jei remtumėmės šia tradicija, tai nemirtingumą užsitikrinti būtų labai paprasta – reiktų iš visų jėgų stengtis tapti akademiku.

Šis sprendimas netinka, nes poreikis apčiuopti mirties nesunaikinamą gyvenimo prasmę turi būti patenkintas šiame žmogaus gyvenime, jo individualioje sąmonėje. Šį poreikį nulemia objektyvios vidinės priežastys, o tiksliau – prieštaravimas tarp individualios būties baigtinumo, mirtingumo ir žmogaus esmės beribiškumo. Šis prieštaravimas neretai įgyja dramatizmo atspalvį, kuris atsiranda todėl, kad prasmės lygmenyje ši sandūra turi būti išspręsta dabartyje, žmogui esant gyvam, o ne atidėtas ateičiai, kada kažkas kitas tai vertins retrospektyviai.

Aišku viena – teisingas kelias įgyti tikrąją gyvenimo prasmę – išeiti už siauro „aš“ ribų. Tai vienijimasis su dabar gyvenančiais, su istorija ir ateitimi, tai išvystytas gebėjimas peržengti „aš čia ir dabar“ ir laisvai pereiti į bet kokį „jis/ji ten ir tada“. Tai būsenos, iškylančios kaip vidinė asmenybės prasmės realybė. O tada, iš tiesų, nebėra nei laiko, nei ribų. Suvokdamas savo nemirtingumą, asmuo įgyja gyvenimo pagrindą ir prasmę, kurių mirtis nepasiekia. Gulėdamas sunkios ligos patale 37-etis A. Einšteinas rašė: „Aš jaučiuosi toks solidarus su visais gyvenančiais, kad man netenka prasmės, kur prasideda ir baigiasi atskirybė“.

Taigi galimos dvi žmogaus pozicijos santykyje su kitu žmogumi ir su savo veikla. Jei kitas asmuo suvokiamas kaip vertybė, o veikla – kaip savęs aukojimas vardan kitų, tai žmogus neišvengiamai priartėja prie gyvenimo prasmės gelmių. Jei kitas asmuo suvokiamas kaip daiktas, kuriuo galima naudotis, tenkinant savo poreikius ar įgeidžius, o veikla – tik kaip pareiga ar prievolė, tai ši pozicija visuomet veda į susvetimėjimą su savimi ir pasauliu, gyvenimo fragmentiškumą, o tiksliau, tai kelias į niekur.

Santykį su gyvenimu puikiai iliustruoja du pavyzdžiai. Pirmąjį pateikė B. Šo. Jis gyvenimą palygino su fakelu, kurį nešti jam įteikė ankstesnės kartos. Jo užduotis – priversti šį fakelą degti dar stipriau ir ryškiau, prieš perduodant ateinančioms kartoms. Šiam įvaizdžiui galima kaip priešpriešą pateikti plačiai paplitusį pesimistišką žmogaus gyvenimo palyginimą su plaštakės skrydžiu iš tamsos į ugnį.