Skambinti +370 618 49687
Pavydo stengiamės visokiais būdais išsiginti. Baisu sau ir kitam prisipažinti, jog pavydas kartais užvaldo. Vengiame to jausmo, kurį V. Šekspyro dramos „Otelas“ veikėjas Jagas pavadino „žaliaakiu monstru“. Renesanso laikais Anglijoje, kuomet emocijos sietos su spalvomis, pavydas laikytas žaliu.
Kad yra toks reiškinys – emocijos ir jausmai – žino daugelis. Kuo emocijos skiriasi nuo jausmų – ne vienam paslaptis. O apie emocijų ir jausmų paskirtį, kurią suteikė jiems gamta, žino turbūt tik šios srities specialistai. O gaila, nes tai turėtume žinoti visi, kad jau tuo spalvingu emocijų pasauliu esame apdovanotas kiekvienas.
Laimė - tai visą ką apimantis, nepaprastai baisus ir kraugeriškas mūsų gyvenimo nuolatinis palydovas. Vos tik ją pamačius patartina bėgti ir pasislėpti. Ir niekam neprasitarti, ką matei arba, atvirkščiai, pasakoti visiems kaip buvę baisu, kaip netekai amo ir kaip reikėjo nešti kudašių. Pats didžiausias laimės priešas – liūdesys ir savęs nuvertinimas, o geriausiai kovojant su laime veikia paprasčiausia širdgėla, kuri ir yra šių dviejų, prieš tai buvusių dėmenų samplaikos rezultatas.
Noriu papasakoti istoriją, kokių psichologai išgirsta ne vieną ir ne dvi. Tai liūdesio ir ilgesio istorija, kurią išgirdau prieš gerą dešimtmetį. Ją man papasakojo gyvenimo viduramžį peržengusios moters duktė. Daugiau kaip ketvirtį amžiaus jos mama petys į petį pragyveno kartu su įdomiu, kūrybingu, darbščiu ir mylinčiu vyru, kokie dažniau pasitaikydavo mūsų tėvų kartoje. Deja, tas sėkmingas tėvų gyvenimas negrįžtamai sudužo vieną vakarą, vyrui ir tėvui žuvus. Į šipulius subyrėjo mamos planai apie jaukią ir ramią senatvę kartu, atsivėrė klaiki ateities nežinomybė, skaudus vienišumas ir bejėgiškumas.
Įsivaizduokite, jog esate plėšrūnų tramdytojas. Prieš jus – tigras – žmogėdra. Jūsų užduotis – ne tik išvengti šios laukinės katės dantų, bet dar ir priversti paklusti jūsų valiai. Įsivaizduokite, kad vietoj tigro prieš jus – jūsų įtūžis, apmaudas, pyktis, susierzinimas. Ar sugebate juos suvaldyti? Gal siekiate apsimesti, jog jų nėra, o gal kaupiate kaupiate juos, kol vieną akimirką pratrūkstate ir ... priskaldote malkų?
Sunku surasti tokį žmogų, kuris niekada nepatyrė gėdos. Greičiau sutiksime tuos, kurie skundžiasi bendraujant skruostus išpilančiu raudoniu, virpančiomis rankomis ir prakaito dėmėmis pažastyse. Tuomet, kai mus kritikuoja, žemina ar išjuokia tie asmenys, kurie mums svarbūs, kuriuos gerbiame ar mylime, neišvengiamai susigėsime.
Atrodo, jau seniai mūsų krašte neraštingumas likviduotas. Juk neraštingu laikome tą, kuris nemoka nei skaityti, nei rašyti. Bet kaip pavadinti tuos, kurie nei suvokia, kas su jais vyksta, nei gali savo emocijas pavadinti, nei sugeba jas kontroliuoti?
Ar jaučiate, kokie esame pikti? O ką, jei pabandžius praleisti bent dieną be kandaus komentaro internete, pagiežos dėl turtingesnio kaimyno, apmaudo, kad kolegai geriau sekasi karjera?
Skundžiamės, dejuojame apnikti irzlumo, dirglumo, skrandžio ir ir dvylikapirštės žarnos opų, artritų, bronchitų, astmų, dermatitų. Ir visos tos bėdos didžia dalimi susijusios su tokia žmogaus emocija kaip pyktis. Deja, su pykčiu ne tik nemokame susitvarkyti, bet bijome jo lyg kokio devyngalvio slibino. Puoselėdami įvairiausius jausmus, šalin nustumiame pyktį, o šis lyg nemylimas vaikas ima krėsti mums šunybes.
„Jeigu ką nors myli – paleisk. Tavo tai bus tuomet, kai sugrįš. Jeigu ne – tai niekad tau ir nepriklausė“. (Kinų patarlė)
Stebimės ir negalime suprasti, kodėl mus nei iš šio, nei iš to taip dažnai užpuola depresija, kodėl taip greit užsiplieskiame pykčiu, kodėl taip bijome net ir pačių nekalčiausių dalykų.
Pavydo stengiamės visokiais būdais išsiginti. Baisu sau ir kitam prisipažinti, jog pavydas kartais užvaldo. Vengiame to jausmo, kurį V. Šekspyro dramos „Otelas“ veikėjas Jagas pavadino „žaliaakiu monstru“. Renesanso laikais Anglijoje, kuomet emocijos sietos su spalvomis, pavydas laikytas žaliu.
Kad yra toks reiškinys – emocijos ir jausmai – žino daugelis. Kuo emocijos skiriasi nuo jausmų – ne vienam paslaptis. O apie emocijų ir jausmų paskirtį, kurią suteikė jiems gamta, žino turbūt tik šios srities specialistai. O gaila, nes tai turėtume žinoti visi, kad jau tuo spalvingu emocijų pasauliu esame apdovanotas kiekvienas.
Laimė - tai visą ką apimantis, nepaprastai baisus ir kraugeriškas mūsų gyvenimo nuolatinis palydovas. Vos tik ją pamačius patartina bėgti ir pasislėpti. Ir niekam neprasitarti, ką matei arba, atvirkščiai, pasakoti visiems kaip buvę baisu, kaip netekai amo ir kaip reikėjo nešti kudašių. Pats didžiausias laimės priešas – liūdesys ir savęs nuvertinimas, o geriausiai kovojant su laime veikia paprasčiausia širdgėla, kuri ir yra šių dviejų, prieš tai buvusių dėmenų samplaikos rezultatas.
Noriu papasakoti istoriją, kokių psichologai išgirsta ne vieną ir ne dvi. Tai liūdesio ir ilgesio istorija, kurią išgirdau prieš gerą dešimtmetį. Ją man papasakojo gyvenimo viduramžį peržengusios moters duktė. Daugiau kaip ketvirtį amžiaus jos mama petys į petį pragyveno kartu su įdomiu, kūrybingu, darbščiu ir mylinčiu vyru, kokie dažniau pasitaikydavo mūsų tėvų kartoje. Deja, tas sėkmingas tėvų gyvenimas negrįžtamai sudužo vieną vakarą, vyrui ir tėvui žuvus. Į šipulius subyrėjo mamos planai apie jaukią ir ramią senatvę kartu, atsivėrė klaiki ateities nežinomybė, skaudus vienišumas ir bejėgiškumas.
Įsivaizduokite, jog esate plėšrūnų tramdytojas. Prieš jus – tigras – žmogėdra. Jūsų užduotis – ne tik išvengti šios laukinės katės dantų, bet dar ir priversti paklusti jūsų valiai.
Įsivaizduokite, kad vietoj tigro prieš jus – jūsų įtūžis, apmaudas, pyktis, susierzinimas. Ar sugebate juos suvaldyti? Gal siekiate apsimesti, jog jų nėra, o gal kaupiate kaupiate juos, kol vieną akimirką pratrūkstate ir ... priskaldote malkų?
Sunku surasti tokį žmogų, kuris niekada nepatyrė gėdos. Greičiau sutiksime tuos, kurie skundžiasi bendraujant skruostus išpilančiu raudoniu, virpančiomis rankomis ir prakaito dėmėmis pažastyse. Tuomet, kai mus kritikuoja, žemina ar išjuokia tie asmenys, kurie mums svarbūs, kuriuos gerbiame ar mylime, neišvengiamai susigėsime.
Stebimės ir negalime suprasti, kodėl mus nei iš šio, nei iš to taip dažnai užpuola depresija, kodėl taip greit užsiplieskiame pykčiu, kodėl taip bijome net ir pačių nekalčiausių dalykų.