Visi norime laimės ir sėkmės, nors kai kuriems to niekaip nepavyksta pasiekti. Kas kaltas? Girdime kaltinant žiaurų likimą, nesupratingus tėvus, korumpuotas valdžias ar nevykusius partnerius. Ar tikrai jie yra nelaimių priežastis? Ir kodėl ta priežastis būtinai turi glūdėti išorėje? O ką, jei žvilgsnį pasuktume 180 laipsnių kampu ir pažiūrėtume savo vidun? Ar nėra įdomu, ką ten rasime?

Man nieko nereikia

„Aš tenoriu, kad mano vaikai/partneris būtų sėkmingi ir laimingi, o jau aš kaip nors pratempsiu savo dieneles“, – išsprūsta gyvenimo kankiniui. Kankinio sindromo ištiktieji – žmonės užgesusiomis akimis, pilki lyg peliukai, bijantys net savo šešėlio. „Kiti žmonės geresni už mane“ – štai jų nuostata. „Nėra man šiame pasaulyje vietos“, „mano problemos – niekam neįdomios“, „aš nė surūdijusio skatiko nesu vertas“, – dūsauja kankiniai.

Kankinys negali gyventi be aukojimosi, ir svarbiausia, aukojasi ten, kur ta auka nei reikalinga, nei jos kas prašo. O kaip kitaip įtiksi kitiems? Mat įtikti aplinkiniams – vienintelė gyvenimo kankinio išlikimo strategija. Siūlydamas beatodairišką pasiaukojimą gali įsikurti šalia stipresnio, pasislėpti už jo nugaros. Tik ar tikrai ta nugara stipresnė už aukos?

Tik paklausykime, ką kalba tie amžinai nelaimingi. „Aš nepajėgiu“, „aš nesugebėsiu“, „tai ne mano galvai“. Ar jūs tuo tikite? Ar šios frazės jums nesukelia jokių įtarimų? Ar jos jūsų neerzina, jei nuolat tai girdite? Ką tuo norima pasakyti? Iššifruokime – mums užmaskuota forma tvirtinama: „Aš nenoriu.“ Užuot atvirai išsakius savo poziciją, pasislepiama po save menkinančiais teiginiais. Juk gulinčio nemuša, ar ne? Išsakius tvirtą nuomonę juk galima sulaukti pasipriešinimo. O ar turiu teisę priešintis?

„Man nieko nereikia“ – tai „gerų mergaičių ir berniukų“ gyvenimo pozicija. Jie nori tik to, ko nori jų mama ar tėtis. Kai tėvų nebelieka šalia, juos pakeičia sutuoktiniai, vadovai, draugai, net kokia nors partija. Visada reikia vedlio, kuris pasakytų, kaip reikia gyventi, kokios aukos jis pageidautų. Tai saugu ir nereikalauja jokių didesnių pastangų, na, gal tik pakentėti...

Jūs privalote man duoti pilną stiklinę vandens!

Nuo tokio reikalaujančiojo išsisukti jums tikrai nepavyks. Jis žino savo teises, ir tos teisės, be abejo, didesnės nei jūsų. Jis jau tikrai nesileis nei kritikuojamas, nei pastumiamas, nei nepastebėtas. Juk tai mirtinas įžeidimas, nepagarba jo ASMENIUI. Jis jums iš anksto praneša, kad nepakęs jokios kitokios nuomonės nei jo. Ir tai daro tiesiog profilaktiškai, kad kada nors jums nekiltų noras vapalioti jam kažkokias savas tiesas.

„Jis – kvailys“, „vadovas/pavaldinys – visiškas asilas“, „tie politikai nė velnio neišmano“, „kaip tas treneris gali vadovauti komandai?“, – tokiam reikalaujančiajam aplinkinis pasaulis siaubingas, nes ten įsikūrę tik debilai, bepročiai, kyšininkai ir vagys. Juk sunku šventajam gyventi tarp pragaro vertų padarų, ar ne?

Tokios gyvenimo pozicijos prisilaikantys asmenys atrodo iš tiesų tvirti ir žinantys, ko nori. Per gyvenimą jie juda lyg tankai – jei reikės, tai pervažiuos ir per jūsų galvelę. Juk jų norai – įstatymas kitiems, tokiems mažiau vertingiems.

Nenuostabu, jog paskui juos lyg šleifas velkasi eilutė tų, kuriems, atseit, nieko nereikia. „Aš – geriausias po šia saule„ visada sau į porą ieško „aš esu niekas“. Tokia porelė puikiausiai patenkina abiejų pusių poreikius: viena gali valdyti, reikalauti, teisti ir bausti, o antroji mėgaujasi paklusnumu, galimybe išvengti atsakomybės ir rizikos.

„Visos kitos partijos – kvailių gaujos, tik mes jums galime atnešti laimę“, – taip gundomos aukos. Kaip žaltys kažkada gundė Ievą. „Mes jus padarysime milijonieriais, vienišiems surasime žmonas ir vyrus, visus metus priversime jums skaisčiai šviesti saulę“, – žada gundytojai. Žada, nes siekia savo aiškių tikslų ir žino, kad visada atsiras (ir nemažai) tomis sapalionėmis tikinčių.

Siaubas, šita stiklinė tik puspilnė!

„Tas gyvenimas – tikras nesusipratimas“, – štai šių amžinai nepatenkintųjų gyvenimo pozicija. Jiems visada viskas ne taip: per daug lyja, per daug sausa, Lietuva – užkampis, užsienis supuvęs, praeitis – klaiki, ateitis – tragiška, o apie dabartį tai iš viso nėra ko nė šnekėti...

Pabandykite pakelti tokio piliečio kovinę dvasią. Garantuotai pralaimėsite. Juk jį valdo nuostata, kad jis ir viskas, kas jį supa, tėra nevykęs bandymas sukurti pasaulį. Visas jo malonumas – niurzgėti, burbėti, verkšlenti. Ir būtinai ieškoti kaltų. „Lietuviai baigia išnaikinti vieni kitus keliuose? Argi kitaip gali būti? Pažiūrėkite, kaip klaikiai dirba policija! Jiems rūpi tik kyšiai!!!“ „Jūs klausiate, ką daryti? Ką čia bepadarysi, juk tauta turi susinaikinti/valdžia, o ne aš turiu spręsti problemas.“ Pažįstama, ar ne?

Gyvena šie amžini bambekliai ir cinikai nuolat laukdami tvano. O jei jau jis bus, tai niekuo rūpintis ir nereikia. „Et“ – toks jų požiūris į permainas. Kaip tame anekdote: „Et“, – ištarė girtuoklis ir išleido paskutinį kvapą.

Puiku, čia pusė stiklinės vandens!

Tikiuosi, nepamanėte, jog tai kažkokių gyvenimo kvailelių, spoksančių per rožinius akinius ir besidžiaugiančių geležėlėmis, pozicija. O jei žvelgiate į juos su skepsiu, tai pasitikrinkite, ar nesate aukščiau išvardytų gyvenimo pozicijų atstovas.

Džiaugtis net ir nedideliais gerais dalykais, mažytėmis sėkmėmis – tai pripažinti, jog niekas nėra tobula, kad, anot Kahlilio Gibrano, juodu rašalu ant balto popieriaus galima užrašyti didelę išmintį. „Pasaulis – gera vieta gyventi“ – štai šių laimingųjų gyvenimo filosofija. „Viskas, kas man nutinka, tėra gyvenimo pamokos, kuriose kaupiama išmintis“, – tvirtina jie.

Šių žmonių pasaulis neapsiriboja tik savo kiemu ir savais papročiais. Jie nereikalauja, kad tikėtumėte tuo, kuo tiki jie. Jie nebijo išgirsti ir kitokią nuomonę. Jie mėgsta tirti, ieškoti, bandyti. Jie nereikalauja, kad jūs pasikeistumėte. Jei su jumis jiems sunku ar nemalonu, jie tiesiog paprasčiausiai pasišalina, jūsų nei apspjaudami, nei pasipiktinę. Juk visiems užtenka vietos po saule.

Baisioji dalis

Įsivaizduokime, kad susitiko du piliečiai. Pasidomėkime, kas išeitų iš jų sąjungos.

Kankinys su reikalaujančiuoju – sadomazochistiniai santykiai.

Du kankiniai – geriausiu atveju – ašarų pakalnė, blogiausiu – psichiatrijos ligoninės depresijų skyrius.

Du reikalaujantieji – teismo salė, po to kalėjimas.

Du cinikai – geriausiu atveju – pragaras, blogiausiu – psichiatrijos ligoninės ūmių susirgimų skyrius.

Kankinys su ciniku – tvanas.

Reikalaujantysis su ciniku – vienam teismo salė ir kalėjimas, kitam – lavoninė ir kapai.

Gražioji dalis

Kai susitinka patenkinti gyvenimu žmonės, gyvenimas gražus tampa net šalia jų esantiems. Kad tokių būtų daugiau...