Išskirtinė Psichologinė bendravimo grupė


Kaip padaryti santykius emociškai gilesnius?

Psichologinis žaidimas "Alkoholikas"

Aušra Griškonytė

Viso gyvenimo žaidimas „Alkoholikas“ pirmą kartą buvo aprašytas amerikiečių socialinio psichiatro ir psichoterapeuto Erico Berne: „Neegzistuoja nei alkoholizmas, nei alkoholikai, tėra tik Alkoholiko vaidmuo tam tikrame žaidime.“ E. Berne pabrėžia, jog alkoholizmas nėra liga ta prasme, kad nepavartojus alkoholio nemirštama, kai pavyzdžiui, insulino stoka sergant diabetu gali pražudyti gyvybę.

Amerikiečių psichoterapeutas Claude Steiner, ilgus metus dirbęs su asmenimis, priklausomais nuo alkoholio, nurodo, kad egzistuoja trys žaidimo „Alkoholikas“ tipai, kuriems nors ir būdingi bendri bruožai, tačiau jie turi ir unikalių skirtumų. Tai „Girtas ir išdidus“ (G ir I), „Girtuoklis“ ir „Prasilakėlis“.

Visi trys alkoholiko žaidimai remiasi pagrindine nuostata: „Man kažkas negerai o tu – puikus (cha-cha-cha)“. Ši nuostata iš tikrųjų yra priedanga giluminei nuostatai - „Man viskas puiku, bet tau kažkas negerai“. „Alkoholiko“ žaidime yra penki vaidmenys: pats Alkoholikas, jo Persekiotojas (ja gali būti alkoholiko žmona, vadovas darbe), Gelbėtojas (pvz., alkoholiko tėvai, gydytojai narkologai), Atpirkimo ožys (pvz., žmona) ir Draugeliai (sugėrovai).

„Girtas ir išdidus“ (G ir I). Šio žaidimo pagrindinė tezė – „Tu – geras, aš – blogas (pabandyk sustabdyti mane)“. Visi, kurie bandys sustabdyti šį žaidėją, bus apkvailinti arba supyks.

Šiame žaidime tėra tik trys vaidmenys: Alkoholikas, Persekiotojas ir Atpirkimo ožys, kuriuo dažniausiai tampa Persekiotojas. Geriančiojo tikslas šiame žaidime – priversti Persekiotoją taip supykti, kad galų gale jis pasijustų kvailas. Šį žaidimą dažniausiai žaidžia verslininkai ar vadovai su savo žmonomis. Geriančiųjų tikslas – nubausti savo žmonas už tai, kad jos dominuoja  ir turi savininkišką požiūrį į vyrą. Veikiamas alkoholio toks vyras gali griebtis „užklasinės veiklos“ su savo sekretore, iššvaistyti dideles pinigų sumas kazino ar ištisas naktis leisti nežinia kur su savo sugėrovais.

Parsiradęs namo po tokių siautėjimų „G ir I“ puola atsiprašinėti savo sutuoktinės arba visa savo išvaizda demonstruoja kaltę. Žmona turi dvi elgesio alternatyvas: ji arba priima vyro atsiprašymą ir atsiduria kvailės vietoje (iš Persekiotojos tampa Atpirkimo ožiu), arba atmeta atsiprašymą ir toliau persekioja bei baudžia, todėl vyras laiko ją negailestinga ir bjauria. Toliau kurį laiką vyras tampa pavyzdingu sutuoktiniu: laiku grįžta iš darbo namo, rūpinasi buitimi. Tačiau ateina metas, kai „G ir I“ pvz., pakviečia žmoną į draugo gimtadienio vakarėlį ir, prisidengęs alkoholio poveikiu – „esu apdujęs ir nieko neprisimenu“, pademonstruoja visą savo maištaujančio elgesio arsenalą.

„G ir I“ retai išgėrinėja namuose, nes išėjimas iš namų labiau piktina sutuoktinę, kuria „G ir I“ žaidėjas iš tikrųjų visai nesidomi ir jai nejaučia jokių šiltesnių jausmų. Dėl šios priežasties toks asmuo retai kreipiasi į psichoterapeutą, nebent tik tuo atveju, kai žmona pagrasina skyrybomis arba kai geriantysis nori Atpirkimo ožiu paversti ir psichoterapeutą. Kai „G ir I“ nori kvailinti  psichoterapeutą, jis šiam siūlo analizuoti jo sapnus ar be galo pasakoja apie savo sudėtingą vaikystę ir beširdžius tėvus, tačiau vengia prisiimti atsakomybę už savo elgesį, susijusį su alkoholio vartojimu.

Tokio alkoholiko žmona teturi tik dvi teisingas elgesio alternatyvas: išsiskirti arba pareikalauti šeimos psichoterapijos.

„G ir I“ žaidimą dažniausiai žaidžia pernelyg tėvų globoti ir lepinti sūnūs, tad Alkoholiko žaidimas jiems tapo maišto forma prieš tėvų (ypač motinų) globą. Tai kovos prieš moteris apskritai forma, kuria siekiama „teisingas“ moteris paversti kvailėmis ir bejėgėmis.

Kartais šį žaidimą žaidžia ir moterys. Tuomet jos kovoja su savo tėvu. Dažniausiai jos gyvena santuokoje su švelniais ir droviais vyrais.

„G ir I“ teikia menamą (nesveiką) naudą vartojančiajam alkoholį. Girtumas leidžia išreikšti vidinę agresiją, kurios „G ir I“ nekontroliuoja ir bijo, todėl būdamas blaivus slopina. Apgirtus išvengiama artimų santykių su sutuoktine ar partnere, mat intymumas tokiam žmogui sukelia stiprų nerimo jausmą. „G ir I“ suteikia galios (deja, iškreiptos) pojūtį – „Aš galiu pasipriešinti kitų norams“. Išgertuvės yra ir būdas praleisti savo gyvenimo laiką. Be to, žaidžiant „G ir I“ suteikia begalę dėmesio ir pripažinimo: teigiamo iš sugėrovų, neigiamo iš Persekiotojo (žmonos, mamos, vadovo). Ir žinoma, šis žaidimas leidžia ir toliau išlikti maištaujančiu paaugliu bei išsaugoti „Niekas man nepasakys, ką daryti“ požiūrį į gyvenimą ir žmones.

Nustojęs vartoti alkoholį, vadinamasis „sausas Alkoholikas“, neretai pradeda žaisti kitus žaidimus, pvz., „Policininkai ir vagys“ (pažeidinėja eismo taisykles, grobsto lėšas, dalyvauja nešvariuose verslo sandoriuose), „Padaryk ką nors dėl manęs“(ragina kitus, ypač moteris, jam įtikti, tik tuomet jis būsiąs su ja), „Medinė koja“(devizas – „Ko jūs norite iš manęs, aš esu ligonis, esu labai jautrus, patyriau itin sunkią vaikystę ir pan.), kurių esmė – aktyviai siekti apkvailinti kitą. Alkoholikas ir toliau skųsis, kad jam kiti nurodinėja, ką jam daryti, todėl tais žaidimais stengsis pateisinti savo pyktį.


„Girtuoklė. Šį žaidimą dažniausiai žaidžia vidutinio amžiaus ištekėjusios moterys. Jis žaidžiamas jaučiant seksualinį badą ir stokojant sutuoktinio dėmesio. Tokia moteris paprastai gyvena su partneriu, kuris nemoka rodyti dėmesio. Tol, kol moteris geria, vyras nesijaučia kaltas, nes savo kaltę paslepia po moters kalte ( ji mat išgėrinėja).

„Girtuoklės“ žaidėjos dažniausiai geria namie, o būdamos apgirtusios traukia ieškoti nuotykių. Šis žaidimas slepia gilią depresiją, nes tokia moteris įsitikinusi, kad niekas jos nemyli.

Šio žaidimo ištakos moters vaikystėje, kuomet dar mergaitė ji sulaukdavo artimųjų dėmesio tik žalodama save ar patekdama į bėdas. Tokio elgesio modelis išliko ir jai suaugus. Šiandien ji yra arba depresyvi namų šeimininkė, laikanti visus namų kampus, arba nusiplūkusi tarnautoja, savo įtampą ir neviltį skandinanti vyne ar aluje, gerdama viena namie.

„Girtuoklė“ irgi gauna „naudos“. Kadangi geria pasislėpusi už namų durų, todėl gali ilgai maskuoti savo priklausomybę ir likti nepastebėta aplinkinių. Kita vertus, namiškius ji priverčia ją pastebėti. Žaisdama ji gauna marias dėmesio iš aplinkinių: neigiamo iš sutuoktinio, teigiamo iš aplinkinių (užjaučiančių aplinkinių, meilužių). Be to, ši žaidėja gali dar ir dar kartą pasitvirtinti pasąmoninę nuostatą, jog niekas jos nemyli.

Nustojusi žaisti „Girtuoklę“, ši moteris gali persimesti prie kitų žaidimų: „Padaryk ką nors dėl manęs“, „Spirk man“ (skatina ją galų gale nubausti, užsipulti), „Pažiūrėk, kaip aš stengiuosi“ (demonstruoja heroizmą ten, kur jo nereikia), „Psichiatrija“ (įsikabina į psichikos ligonės statusą  ir vengia pasveikti).

„Prasilakėlis“
. Šis žaidimas – tai dalis  itin žalingo gyvenimo scenarijaus. Tai didelio melo žaidimas, žaidžiamas taip rimtai ir atsidavusiai, kad tikslui pasiekti naudojami net kūno organai ir audiniai. Žaidime telieka tik pora vaidmenų – Alkoholikas ir Draugeliai.

 Alkoholikas, žaisdamas šį žaidimą, pripažinimą gauna sunkiai sirgdamas. Tam, kad gautų dėmesio ir pripažinimo, jis pasiryžęs paaukoti net savo kūno integralumą, verčia aplinkinius rūpintis juo. Kai tik artimieji ima rūpintis jo sveikata, jie tampa Draugeliais. Dėmesį toks žaidėjas gauna gulėdamas ligos patale namie, kalėjimo ligoninėje, narkologinės ar slaugos ligoninės lovoje, kur jo kūnas gydomas ir valomas lašelinių pagalba. Net jį areštuojantis policininkas, kurį Prasilakėlis išdeda į šuns dienas, yra jo Draugelis, nes padeda Alkoholikui gauti tai, ko jis nori.

„Prasilakėlio“ destruktyvus elgesys trunka nuo dvidešimties iki keturiasdešimties metų, nes ilgiau jie paprastai neišgyvena.

„Prasilakėlio“ pasąmoninis noras – išlikti kūdikiu ir patenkinti kūdikio poreikius – būti pamaitintam, nuramintam, gauti besąlyginio dėmesio. Vaistai ir lašelinės yra pieno pakaitalas, gydytojų, policininkų, socialinių darbuotojų dėmesys atstoja tėvų rūpestį ir globą.

Žaisdamas „Prasilakėlį“ Alkoholikas išvengia progos susidurti su savo tikruoju neadekvatumu: atitrūkimu nuo tikrovės, nepakankamais socialiniais ir bendravimo įgūdžiais, galbūt net psichikos problemomis. Elgdamasis pagal principą „Aš mirštu, o jūs turite man padėti“, jis „susirenka“ dėmesio trupinius iš narkologų, policininkų, gailestingų praeivių, socialinių darbuotojų ir kunigų.  Šis save žalojantis elgesys leidžia žaidėjui nuolat patvirtinti gelminę savo nuostatą, jog „nieko iš kitų negausi tol, kol neatsidursi mirties patale“.

Panašūs žaidimai: „Greičio fanatikas“, „Narkomanas“, „Chirurginių operacijų maniakas“.

Atskirti šiuos tris žaidimus yra itin svarbu psichoterapeutams, narkologams, teisėsaugos atstovams.

Alkoholizmas, kaip ir narkomanija, rūkymas ar persivalgymas yra žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės, turintys save žalojantį gyvenimo scenarijų. Apie tokį scenarijų yra kalbėjęs dar Antikos mąstytojas Aristotelis ir pavadinęs jį tragiška drama (hamartia). Ji būtinai turi baigtis tragedija– mirtimi, įkalinimu, luošumu ar neįgalumu.