Aš – tau, tu – man. Visi esame girdėję apie tokį žmonių santykius reguliuojantį principą. Suprasti jį galime įvairiai: vieniems tai primena rinkos santykius, kitiems – tarpasmeninių ryšių lygiavertiškumą.

Pabandykime prisiminti tas savo gyvenimo akimirkas, kai patyrėme, jog kitas žmogus siekia mumis pasinaudoti, nori gauti naudos. Ar pamenate, kaip suvokus, kad bandoma jus išnaudoti, jūsų viduje sukirbėjo lyg koks kirminas? Taip įsijungė mūsų pasąmonėje glūdintis tarpasmeninius santykius reguliuojantis Teisingumo kompiuteris.

Visus žmonių santykius lemia Teisingumo principas. JAV psichologai Richardas C.Husemanas ir Johnas D.Hatfieldas suformulavo tris Teisingumo aksiomas:

1. Žmonės santykius vertina pagal tai, kiek reikia į juos įdėti ir ką iš jų gauna.

2. Kai įnašas neatitinka to, kas gaunama, kyla sunkūs vidiniai pergyvenimai (nerimas, kaltė, pagieža, pyktis).

3. Žmonės, nepatenkinti, kad iš santykių gauna per mažai, įvairiais būdais siekia atstatyti Teisingumą, t.y. sulyginti įnašus ir išmokas.

Taigi tai, ką mes bendraudami duodame kitam žmogui (dėmesys, rūpestis, išklausymas, jausmai, mintys), vadinsime įnašu, o tai, ką gauname sau – išmoka.

Teisingumo kompiuteris pasąmonėje pradeda veikti tuoj po naujagimio atėjimo į šį pasaulį. Tame kompiuteryje kaupiama įnašų ir išmokų apskaita – iš pradžių tarp vaiko ir motinos, vėliau – tarp vaiko ir kitų šeimos narių, dar vėliau – tarp vaiko ir vienmečių, po to kolegų, sutuoktinių. Ir taip visą gyvenimą.

Taigi šis kompiuteris atsako už mūsų santykių su pasauliu teisingumą. Kai tik pusiausvyra tarp įnašų ir atidavimų sutrinka, skelbiamas pavojus. Jeigu persvėrė išmokos, jausimės pervertinti („aš gaunu per daug“). Pavyzdžiui, suklydus kasininkei gavome gerokai didesnę nei turėjome gauti grąžą.

Jei manome, kad „išlošia kita pusė“, pasijusime neįvertinti. Prisiminkime, kaip namų šeimininkės skundžiasi begaliniais namų ūkio darbais ir vyrų abejingumu.

Jeigu bendravimas su kitu asmeniu sukelia pojūtį, jog gauname po lygiai, santykius vertiname kaip teisingus, lygiaverčius.

Kai išmoka viršija įnašą, asmuo jaučiasi pernelyg įvertintas ir pajunta kaltę. Pavyzdžiui, jei šeimoje žmona dirba keliuose darbuose, kad pagerintų šeimos biudžetą, vyras netrukus ima jaustis kaltas. Neretai jis ima skandinti savo kaltę taurelėje arba, kaip ir žmona, pradeda dirbti dar keletą darbų. Kaltės jausmo pagimdyti poelgiai yra nelaukti ir nenuspėjami.

Lengviau galima suprasti, kaip elgsis žmogus, kuris jaučiasi nepakankamai įvertintas, t.y. duoda daugiau negu gauna. Jis jaus nuoskaudą, pagiežą, pyktį, jo elgesys bus standartinis. Toks asmuo bandys teisingumą atstatyti vienu iš trijų būdų.

Dalis nepakankamai įvertintų žmonių pradeda mažinti savo įnašą. Štai vienas iš sutuoktinių vis mažiau laiko bepraleidžia su šeima, pamiršta svarbias datas ir šeimos jubiliejus, vengia buities darbų, nustoja bendravęs, nesistengia išspręsti kylančių šeimos konfliktų. Visą šį elgesį būtų galima iššifruoti: „Kol tu nedarysi daugiau, aš darysiu mažiau“.

Kai kurie, jausdamiesi neįvertinti, bando priversti kitus padidinti išmokas. Jie reikalauja darbdavio pakelti atlyginimą, sumažinti darbo krūvį, pagerinti darbo sąlygas. Šeimoje toks sutuoktinis reikalauja iš partnerio daugiau laiko praleisti namie, labiau rodyti savo jausmus, dažniau dalyvauti priimant sprendimus, labiau vertinti tai, ką daro pirmasis ir pan. Kai vienas iš sutuoktinių pradeda reikšti kitam tarsi ir nepagrįstų pretenzijų, aišku, kad jis jaučiasi neįvertintas.

Dar vienas Teisingumo atstatymo būdas – visai nutraukti santykius (išeiti iš darbo, nebedraugauti, išsiskirti). Kartais žmonės, jausdamiesi neįvertinti, tačiau vengdami nuoskaudų ar nematydami kitos išeities, ryžtasi visiškai nutraukti santykius. Nors taip Teisingumas neatstatomas, tačiau kai kurie supykę asmenys elgiasi būtent taip.

Psichologiniais eksperimentais nustatyta, kad ne visi vienodai reaguoja į teisingumo pusiausvyrą bendraujant. Vieniems svarbiau yra duoti nei gauti. Tai altruistai. Duoti jiems svarbu dėl keletos priežasčių: kai kuriems tiesiog malonu padaryti ką nors gera kitam be jokio atpildo. Dar kiti laikosi pasiaukojimo principo. Treti taip elgiasi skatinami savigarbos jausmo.

Po eksperimento antroji dalyvių grupė buvo pavadinta egoistais. Tai asmenys, kurie iš kitų norėtų daugiau gauti negu duoti. Nustatyta, kad daugelis egoistų – tai pokario kartos atstovai, įpratę be jokių pastangų gauti daug, nes tėvai, išvarginti skurdo ir vargų, savo vaikams stengėsi atiduoti viską, kas geriausia. Daugiausia vaikų – egoistų užauga būtent tėvų – altruistų šeimose.

Trečioji – didžiausioji žmonių grupė, kaip parodė eksperimentai, buvo tų, kurie siekia pusiausvyros tarp įnašų ir išmokų. Jie buvo įvardinti kaip jautrūs teisingumui, nes siekia teisingumo visuose santykiuose: su viršininkais ir pavaldiniais, su bendradarbiais ir draugais, su sutuoktiniu ir vaikais. Pajutę neteisybę, jie visais įmanomais būdais siekia atstatyti pusiausvyrą, t.y. laikosi principo: aš – tau, o tu – man.

Santykių orientacija gali kisti. Pavyzdžiui, asmuo gali būti altruistas darbe, o namie tampa atkakliu egoistu arba atvirkščiai.

Teisingumo principas leidžia geriau suprasti žmonių santykius: kodėl kai kurios šeimos nelaimingos, kodėl kai kurie vaikai yra nepagarbūs savo tėvams ar net bėga iš namų, kodėl geras darbuotojas staiga ima tinginiauti, kodėl išsiskiria geri draugai.