Tik išlipusios iš lopšio ir išmokusios savomis kojomis nukreivuliuoti prie stebuklingo daikto – veidrodžio jau tada stebėjomės tuo, ką matome, ir badėme vaizdelį seiliotu pirštuku. Reikėjo keletą metelių pakentėti šiame pasaulyje, kad susigaudytumėme, jog ta mergytė iš veidrodžio – tai mūsų atspindys.

Daugelis žmonių domisi savęs pažinimu ir kankinasi užduodami sau klausimą " Kas aš esu?". Ūgtelėjus to atspindžio veidrodyje jau nebepakanka. Kad ir kiek jo beklausinėtum, kas esu ar kas pasaulyje gražiausia, jis atkakliai tyli. Matyt, jau baigėsi kalbančių veidrodžių laikai.

Tad kas gi tas paslaptingasis "aš"? Giliausia mūsų esybės dalis, besislepianti už mūsų išorinio paveikslėlio tradiciškai buvo apibūdinama, kaip širdis, siela, dvasia, dvasinė šerdis, esmė, substancija. Psichologai ją įvyniojo į mokslinius terminus: "tikrasis aš", "integruotas aš" ar "transpersonalinis aš".

Psichologams pavyko pagauti tą paslaptingąjį "aš" lyg kokį sniego žmogų jetį. Paaiškėjo, kad kiekvienas žmogus patiria savąjį "aš" dvejopai: kaip turinčią unikalią istoriją asmenybę ir kaip būtybę, esančią žmonijos rasės dalimi. Taigi mūsų žmogiškoji istorija padovanoja to paslaptingojo "aš" pojūtį. Šis savęs patyrimas vyksta trimis lygiais: biologiniu, psichologiniu ir vidinės šerdies.

Lengviausia save ir kitą atpažinti pažvelgus į kūną. Mūsų raumenys, oda, kūno organai, figūra atskleidžia mūsų "aš" išorinį sluoksnį. Judesiai, jausmų išraiška, žodžiai, kuriuos tariame, gestai, net kūno šiluma išduoda mūsų "aš".

Tačiau per civilizuotą pasaulį besiritanti lyg koks cunamis unifikacijos banga siekia atimti iš mūsų išorinį unikalumą. Juk reikalaujama būti 90-60-90 apimčių, blondinėmis, putlių lūpų, riestų sėdmenų, ilgomis kojomis, soliariumo saulės nurusvintos odos. O nespėjus nusidepiliuoti slaptos vietelės (šiais laikais ji nebėra jau ir tokia slapta) zuikučiu ar širdele, neįsikimšus silikono implantų iš priekio ar iš užpakalio, neįsišvirkštus botulino injekcijos, kad mūsų veidus paverstų amžinai jaunus tarsi Venecijos karnavalinės kaukės, esame kaltinamos visišku atsilikimu. Na, jei atsilieki nuo mados, tavęs lyg ir nėra. Bet kaip tarp suvienodintų kūnų atskirti Onutę nuo Danutės?

Po mūsų išore slepiasi psichologinis "aš" lygmuo. Tai mūsų asmenybė, kurią nuo gimimo akimirkos kūrėme įtakojami tėvų, seserų ir brolių, pedagogų, draugų, mylimųjų. Joje slypi vertybės, tikėjimai apie save, kitus žmones ir gyvenimą, jausmai, gebėjimas suvokti ir priimti tikrovę.

Ta pati pasaulinė vienodinimo tendencija bando mus įtikinti, jog asmenybės pažinimui pakanka žinoti, kaip dažnai ir su kokio tipo vyrais norime mylėtis, kur yra taškas G, kaip nuvaikyti nuo savęs liūdesį, kuris dėl neaiškių priežasčių imtas vadinti depresija, ir kaip įgyti gundymo įgūdžių. Toliau neženkite į save nė žingsnio, nes, sako, vyrams protingos, sąmoningos moterys yra absoliučiai nepatrauklios. Jų laukia tik beviltiškų, pelargonijomis palanges apsistačiusių senmergių dalia.

Apie vidinę "aš" šerdį kažkodėl težinome tiek, kiek apie gyvybę Marse. Tikime, kad vis tik turėtų kas nors tokio ypatingo mūsų viduje glūdėti. Nesinorėtų tenkintis tik žarnomis, plaučiais ar šlapimo pūsle. O juk mūsų esybės centre lyg magma ugnikalnio viduje sukaupta bendroji universalioji energija, pasireiškianti, kaip reikmė gyventi. Ši reikmė suskyla į troškimą būti laisva asmenybe, tuo pat metu gebėti užmegzti ryšius su patinkančiais asmenimis, į troškimą patirti gyvenimą ir šią patirtį suprasti, į reikmę priimti sprendimus.

Savižudybės ir smurto prieš kitą asmenį proveržiai, vis augantis skyrybų skaičius, susvetimėjimas, psichinių negalių subujojimas, įvairiausios išnaudojimo formos ir manipuliacijos - štai kuo užsimokame už savo psichologinį neraštingumą.

"Kas aš esu?" - klausinėjo savęs Marytė. Ir kažkoks balsas, baisiai jau panašus į jos mamos, tyliai šnibždėjo į ausį: "Tu esi nepakartojama, darbšti, drovi ilgakasė lietuvaitė. Per kalnus kopk, per jūras brisk - kitos tokios puikios nerasi."
Patikėjo Marytė šiais šnabždesiais. Pamelos Anderson stotas ir formos, garsių rūbų dizainerių kūrinėliais išpuoštos, geriau už gimtąją išmoktos užsienio kalbos, pretenzijos į mis Visata titulą. "Ne", - mąsto Marytė, - " neprasidėsiu su jokiu Jonu, ieškosiu ypatingo svečios šalies princo". Kaip tarė, taip padarė - netruko susirasti visiems Europos Sąjungos reikalavimams atitinkantiems karalaičio Džono.

Neilgai tęsėsi Marytės ir Džono pasaka. Kažkodėl princas ėmė gerklę laidyti ir net kumščiais mosuoti. Mat, mūsų Marytė netilpo į Europos standartus: vaikė savo vyrelį į kairę ir dešinę, reikalavo vis didesnio maišo valiutos, daugiau dėmesio jos ypatingoms formoms ir nepaprastai personai, šypsojosi visokiems peteriams ir deividams.

Neapsikentė Džonas ir išsiuntė dailiąją Marytę atgalios pas mamą. Dar ir laiškelį pridėjo, kuriame rašė: " Pasiimkit savo Marytę - žiežulą - raganą".

Nuverkė posmą Marytė ir vėl stojo prieš veidrodį klausdama: "Kas aš esu?", o kažkoks balselis jai į ausį šnibždėjo…