Žodis „galia“ suprantamas net mažam vaikui. Visi norime kitiems daryti įtaką. Jei nesugebame to atlikti gražiu ir priimtinu elgesiu, savo pranašumą įrodinėjame apgaudinėdami, kenkdami, skųsdami ar agresyviai puldami.

Amerikiečių psichoterapeutas Claude Steiner galią apibrėžia kaip gebėjimą sukurti pokyčius ir kylančią iš 7 skirtingų šaltinių: gebėjimo „stovėti ant savo kojų“, aistros, kontrolės, meilės, bendravimo, žinių ir transcendencijos.

Galia – natūralus dalykas, tačiau šiandienos pasaulyje itin perdėtas. Mat daugelis savo gyvenimą kuria pagal išmokto bejėgiškumo, gimdančio autoritarizmą, scenarijų. Šio scenarijaus pradžia – vaikystė ir joje patirta emocinė ar psichologinė (neduokdie – seksualinė) prievarta. Vaiko nuomonės ar emocijų ignoravimas ar menkinimas, suaugusiųjų nuomonės grubus ir beatodairiškas piršimas, nuolatinė vaiko elgesio kontrolė ir kritika gimdo bejėgiškumą ir netikėjimą savo galimybėmis ką nors pakeisti.

Paniekintas vaikas laukia nesulaukia to meto, kai pats taps suaugęs, ir galės atsigriebti už savo bejėgiškumą demonstruodamas savo valdžią kitiems. Jo svajonė – aukštai užkopti valdžios ir išorinės sėkmės kopėčiomis.

Tikroji galia, anot Claude Steiner, gimsta iš septynių galimybių vaivorykštės.

Gebėjimas „stovėti ant savo kojų“ – tai konfortiška savijauta, pasitikėjimas savo mintimis, jausmais, pojūčiais ar norais. Tai tikėjimas, kad kiekvienas turime savo vietą po šia saule. Kad esame vertingi, gerbtini ir reikalingi. Šios galios neturintis asmuo yra fiziškai nestabilus (silpnos judesių koordinacijos), greitai išsigąstantis, užsispyręs, tuščias.

Aistros galia išreiškia gebėjimą kurti, keisti, ką nors įkvėpti ar įvykdyti netikėtus pokyčius. Jei ši galios dalis nėra išvystyta, žmogus yra nuobodus, pilkas arba lyg koks gyvūnas valdomas seksualinio instinkto, fanatiškas ar net žiaurus.

Jei kitas galios formas užgožia kontrolė, asmuo tampa nuolat konkuruojantis, žaidžia jėgos žaidimus, santykiuose nuolat tikrina, kas geresnis, kas teisesnis, kas daugiau išmano, kas turtingesnis. Tas, kas nori kontroliuoti kitus, nemoka kontroliuoti savęs – savo jausmų, savo žodžių ar veiksmų, to, ką deda į burną. Tokie žmonės apskritai nepajėgia gauti to, ko jie iš tiesų, nori, todėl kitų akyse jie atrodo nevykėliai, nors patys sau gali atrodyti galingi.

Meilės galia – begalinė. Ji padeda įveikti įvairias kliūtis, susieja žmones. Ji gydo, prikelia naujam gyvenimui.  Nemokantis mylėti žmogus yra šaltas, nesuprantantis ir nejaučiantis meilės teikiamos „naudos“, nesugebantis savimi ir kitais rūpintis. Jis tepajėgia arba aukotis, kai to visai nereikia, arba išnaudoti kitus.

Gebėjimas dalintis jausmais ir idėjomis yra bendravimo galios esmė. Bendravimas sujungia visus galios šaltinius į bendrą visumą. Bendravimas yra pamatas kurti efektyviems ir tenkinantiems tarpusavio santykiams.

Žinių šaltinis gimsta iš gebėjimo pasinaudoti mokslu, intuicija, išmintimi ir įžvalgomis. Šio ggebęjimo nuvertinimas gimdo prietarus: išmintingi – seni žmonės, intuiciją turi tik moterys, įžvalgos būdingos tik bepročiams, o mokslo žmogus – sausas ir neįdomus.

Transcendencijos galia atsiranda iš žmogaus vienybės su gamta, visata. Tai suvokimas savęs kaip būtinos pasaulio dalelės, kaip nepertraukiamos gyvybės grandinės grandies. Šios galios neturėjimas gimdo vienišumą, mirties baimę, gyvenimo beprasmiškumą.