„Taika prasideda šeimoje,“ – nepaliovė tvirtinti pasaulinio garso psichoterapeutė, šeimos psichoterapijos kūrėja Virginia Satir. Tai ne šiaip posakis, bet rimtas priminimas, kad visų mūsų pradžia – vyro ir moters santykiai. Kuo atsakingiau ir taikiau jie tą ryšį kūrė, tuo laimingesni mes, jų vaikai, užaugome.
Šiuo metu gyvename lyčių santykių sumaištyje. Kas trečia šeima Lietuvoje skiriasi. Daugybė jaunų žmonių bijo kurti šeimas ir šį „darbą“ atideda tolesnei ateičiai. Gimstamumas trypčioja vietoje, o Lietuvos visuomenė sensta. Moterys kovoja už laisvę būti savimi ir nepriklausyti nuo vyrų įtakos, nors tuo pat metu nori, kad šie jas materialiai išlaikytų, emociškai palaikytų, fiziškai apsaugotų. Vyrai iš viso nieko nebesupranta ir nekovoja už teisę likti vyrais, nebent stoja į pogrindines kovas – be saiko vartoja alkoholį, tampa neištikimi, slepiasi darbe ar atsisako emocinio bendravimo. Vaikai, negalėdami perprasti tėvų bendrystės stokos paslapties, virsta nesprendžiamų konfliktų ir nesaugumo šeimoje įkaitais. Jie tampa agresyvūs, nervingi, reikalaujantys, nes tėvai nesuteikė jiems to, ką privalo, – meilės.
Mes tvirtiname – vyrai ir moterys yra apleisti. Jie stokoja valstybės ir visuomenės dėmesio, nors tą visuomenę vyrai ir moterys sudaro. Numojama ranka – nuo Adomo ir Ievos laikų kažkaip tas vyras su moterimi sugyveno, tad ištvers ir toliau. Juk gamtos programa veikia, o visa kita – kiekvieno reikalas.
Sutinkame – visko pradžia yra vyras ir moteris. Bet ką reiškia Juo ir Ja būti? Kur to mokomasi? Kur yra ta vieta, kur vyresni vyrai įveda jaunesniuosius į vyrų pasaulį, kurio pažinti nepavyks nė vienai moteriai? Kur moterys gali patirti, kaip iš mažos mergaitės pavirstama brandžia, išmintinga būtybe? Kažkada šias užduotis vykdė bendruomenė. O kas jų imasi šiandien, kai bendruomenės silpnos ir padrikos?
Vyrų ir moterų santykių instituto steigėjai, jausdami šią sumaištį, nusprendė sukurti galimybę moterims ir vyrams stiprinti savo lytinę tapatybę, t.y. plačiau atskleisti save kaip moteris ir vyrus, atmetant šalin siaurus stereotipus. Mes tvirtiname – nesąmonė, jog „tikras vyras“ niekada neverkia, visada yra stiprus, o jo vyriškumas matuotinas piniginės, namo ar automobilio dydžiu. Nesąmonė, jog „tikra moteris“ privalo mažiau uždirbti už vyrą, būti riboto proto, tačiau įspūdinga gražuolė. Kur prisigraibėme šių niekų?
Mes sakome, kad nėra nieko prasmingesnio už vyro ir moters meilę ir atsakingą partnerystę, kurie geriausiai realizuojami šeimoje. O meilė gimsta ne išorės stereotipuose, bet atskleidžiant savo individualumą. Mes ateiname su idėjomis ir pasiūlymais, kaip gerinti vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų santykių kokybę. Mes tikime, kad vyrai ir moterys gali ir privalo ne tik sugyventi, bet ir vienas kitą papildydami bei atskleisdami sukurti darnius partnerystės santykius.
Mes tikime, kad visuomenės gerovę parodo ne bendrojo vidaus produkto skaitmeninė išraiška, bet laimingų žmonių – vyrų ir moterų – kiekis. Mes būsime kur kas laimingesni, kai žinosime, jog gyvenimo prasmė gimsta santykiuose, ypač vyro ir moters.
