Jauną moterį jau kuris laikas kamuoja niūri nuotaika. Niekaip nesiseka kurti meilės santykių. Vietoje stovi ir profesiniai reikalai. Išnyko perspektyvos pojūtis, viskas tarsi prarado prasmę, stinga energijos net kasdieniams reikalams – ji jaučiasi atsidūrusi gyvenimo aklavietėje.

Vidutinio amžiaus vyras irgi skundžiasi nenusisekusiu gyvenimu. Prieš porą metų iširo penkiolika metų trukusi santuoka. Liūdesį ir nuoskaudą bandė slėpti daugybėje nesėkmingų meilės romanų. Patyrė keletą finansinių bankrotų. Jau kuris laikas jam atrodo, kad gyvena lyg voverė, bėganti ratu – kiek bebėgtų, tačiau atsiduria tame pačiame būties taške.

Jaunoji moteris jaučia, jog kažkoks praeities vaiduoklis laiko ją sugriebęs ir neleidžia judėti link savo gyvenimo tikslų. Moteris išdrįsta nutraukti užmaršties ir iliuzijų skraistę nuo praeities. Atsiveria baisi tiesa – vaikystėje ją seksualiai tvirkino tėvas. Prisimena, kaip tėvas verždavosi į vonios kambarį maudyti mergytės, o vėliau ir paauglystėn įžengusios  dukros, stebėdavo, kaip ji persirengdavo.

Būdama septynerių, mergaitė panoro pasislėpti – užsirakino vonioje. Tėvas pasiuto: šaukė, trankė kumščiais duris. Teko nusileisti ir duris atverti tėvui, kuris esą rūpinosi, ar dukra švariai nusipraususi ir tvarkingai apsirengusi.

Moteris prisimena, kad jos tėvas mėgdavęs nuogas švysčioti dukrai prieš akis. O kartą, kai mergaitei buvo devyneri, tėvas naktį įsiropštė į dukros lovą. Tada pirmą kartą ją ir išprievartavo. Susigūžusią iš skausmo ir siaubo mergaitę guodė: „Čia nieko bloga. Visi tėvai su dukromis taip daro. Tai bus mūsų paslaptis. Tik niekam nesakyk. Net mamai. Juk aš tave myliu“.

Dukrai svaigo galva: jautė, jog vyksta kažkas negera, bet juk tai buvo jos mylimas tėtis – saugumo ir meilės garantas. Nuo tos dienos ji dar ne kartą patyrė tėvo „meilę“. Paslaptis slėgė, graužė baimė ir kančia. Mergaitė nyko akyse: tapo uždara, prislėgta, krito svoris. Kartą bandė užuominomis pasitarti su motina, tačiau ši liepė neprisigalvoti niekų. Dukra suprato – jai padėti niekas negali, telieka viena išeitis – sukandus dantis kentėti.

Vyro istorija kitokia. Jis augo šeimoje, kur vaikai neturėjo jokių teisių. Nors jo tėvai laikė save inteligentais ir plačių pažiūrų, tačiau vaikų nuomonės ir poreikiai į tėvų pasaulėžiūros „platumas“ nepatekdavo.

Berniukas nuo vaikystės buvo dresuojamas pagal tėvų auklėjimo modelį ir ruošiamas tapti „geru žmogumi“. Tai reiškė – vaikas besąlygiškai paklūsta ir tarnauja gimdytojams, mokosi geriausias pažymiais, dainuoja chore, vakare sėdi namie ir skaito tėvo parinktas knygas, padeda tėvams buityje, triūsia kartu su jais sode, o vasaros atostogų metu talkina seneliams kaime. Šiukštu jokių diskotekų, pasivaikščiojimų su draugais ar merginų, kurios „tik protą susuka“ ir „atneša vaiką sterblėje“. Tėvai iki mokyklos baigimo kantriai tikrino sūnaus sąsiuvinius, barė dėl prastesnio pažymio ir nuolat kalė, koks jis esąs „nedėkingas vaikas“.

Didžiausią baimę kėlė motina, nes ši galėjo moralizuoti nesustodama. Jei sūnus išdrįsdavo jai paprieštarauti, tapdavo įtūžusia beprote – šaukdavo, puldavo jį kumščiais, mėtydavo į sūnų po ranka pakliuvusius daiktus. Berniukui teliko užsidaryti savyje ir tyliai kentėti, kol sulauks pilnametystės kai galės sprukti iš siaubingų namų.

Abi šios istorijos pasakoja apie tėvų smurtą prieš vaikus. Apie gyvenimus, kurių pradžia – suluošinta vaikystė. Vaikystė – tai laikotarpis, kuomet klojami asmenybės pamatai. Sužalota vaikystė lemia silpną, pažeistą asmenybę.

Daugelis prievartą supranta pernelyg siaurai. Nors įstatymai draudžia fizinę, seksualinę ar emocinę prievartą prieš vaikus, tačiau prievartautojas dažniausiai smerkiamas tik už pirmąsias dvi prievartos formas. Psichologinė (emocinė) prievarta taip ir lieka nenustatyta, jos niekas nestabdo, už ją nebaudžia. O tokios prievartos pasekmės – tikrai liūdnos.

Prievarta būna aktyvi ir pasyvi. Aktyvios prievartos atveju vaikas mušamas, seksualiai tvirkinamas ar net žaginamas, ant jo tėvai išlieja savo nusivylimą gyvenimu įniršio ar pykčio žodžiais. Aktyviai vaikas prievartaujamas ir kai tėvai žlugdo jo iniciatyvą, kritikuodami tai, ką jis daro ar mąsto, ir griebdamiesi viską atlikti už jį. Pavyzdžiui, tėvas nuolat bara sūnų, jog šis nemoka įkalti vinies, ir plėšia iš jam iš rankos plaktuką šiam nė nepradėjus kalti. Arba motina koneveikia dukrą, jog ši esanti prasta šeimininkė, nes nemokanti taip kaip ji, motina, suktis, ir gena mergaitę iš virtuvės.

Mušamos, seksualiai prievartaujamos ar pakirptais iniciatyvos sparnais aukos praranda valią, neretai ir norą gyventi. Užaugę jos susitapatina su agresoriais – tėvais ir kartoja šių elgesį, tik dabar jau su savais vaikais. Štai kodėl prievarta nesibaigia. Arba, paneigusios savo pyktį, aukos tampa depresiškos ar pasyviai agresyvios. Tad aukų istorija tęsiasi.

Kita prievartos rūšis – pasyvi prievarta. Ją patiria vaikai, kurių tėvai nepajėgūs pasirūpinti savo atžalų emociniais poreikiais, nes skendi alkoholio liūne arba gyvena su alkoholiku, svaiginasi narkotikais ar ištisas paras tūno darbe ar kazino, serga depresija ar pernelyg susirūpinę savo sveikata. Jei vienas tėvų ar net abu neranda laiko pasikalbėti ar pažaisti su vaiku, išklausyti jį ir įsigilinti į jo reikalus ir problemas, stumia jį nuo savęs, nes mat  esą pavargę, tad norį pažiūrėti televizorių, paskaitinėti internete ar pažaisti kompiuterinius žaidimus. Toks tėvų elgesys , nes paneigiami vaiko emociniai poreikiai.

Vaikai patiria emocinę prievartą, kai tėvai jų niekada negiria, neapkabina, nepriglaudžia. Vaikas apvagiamas ir tuomet, kai  ilgam laikui tėvų paliekamas gyventi su seneliais, giminėmis ar valdiškose įstaigose. Nesvarbu, kuo tai teisinama, - išvykimu uždarbiauti į užsienį, dideliu užimtumu, vargingomis gyvenimo sąlygomis ar blogu vaiko būdu, - tai negrįžtamai žaloja vaiko asmenybę.

Lygiai taip pat stipriai vaikai nukenčia, kai jų gimdytojai verčia juos siekti tikslų, kurių nepajėgė įgyvendinti patys tėvai, arba nori, kad vaikai pratęstų jų sėkmę. Tad vaikai groja, dainuoja, šoka, o tėvai su rimbu rankoje prižiūri, kad šie nesužlugdytų mamytės ar tėvelio gyvenimo svajonės.

Jei šeimoje vyrauja autoritarinis auklėjimo stilius, vadovaujamasi „vienos tiesos“ principu, vaikai irgi nukenčia. Jie praranda teisę į savo nuomonę, norus, jausmus. Jiems tenka paklusti autokratiškai gimdytojų galiai, nes kitos išeities jie neturi. Na, nebent sprukti iš namų.

Itin skausmingas vaikams emocinė kraujomaiša – tokia prievartos forma, kai tėvai, emociškai šantažuodami ir sukeldami vaikui kaltę ar nerimą, siekia, kad šis rūpintųsi savo tėvais lyg šie būtų jo vaikai. Taigi vaikai tampa savo tėvų tėvais. Ne toks retas reiškinys – vaikas sprendžia tėvų konfliktus, guodžia tėvą ar motiną, kai šiems nesiseka darbe ar nesėkmingai klostosi meilės santykiai, užpildo gimdytojų vienatvę.

Baisiausia žala vaikui padaroma ignoruojant jo esminius emocinius poreikius – būti saugiam ir mylimam. Jei tėvai muša, žagina, tyčiojasi, kritikuoja ar manipuliuoja ir atstumia, vaikas jaučiasi nereikalingas, kaltas, ydingas. Tuo tarpu vaikus prie agresorių laiko pririšusi meilė, nes tie agresoriai – jų tėvai. Vaikai myli ir bijo, myli ir nekenčia, myli ir pyksta. Tokie nepakeliami jausmų deriniai kaip niekas kitas naikina vaiko valią ir lyg klijai prilipdo prie agresoriaus – prievartaujančiuose gimdytojuose įžvelgiamas ir gelbėtojas. Kaip pasipriešinti tam, kurį besąlygiškai myli?

Šveicarų analitikė Verena Kast tvirtina, kad labai retai stojame vaiko pusėn. Abejingi kaimynai, nieko nepastebintys giminės ir pedagogai, neretai snaudžiančios vaiko teisių apsaugos tarnybos – puiki dirva prievartai klestėti ir daugintis. Po to stebimės, jog daugėja vaikų patyčių, mokyklose smurtaujama ne tik prieš bendramokslius, bet net ir prieš pedagogus, visuomenė agresyvi ir stokojanti tolerancijos. Iš kur tai?

Tai – sužalotos vaikystės palikimas. Pasekmė pažodžiui suprantamų nesąmonių, kaip „už vieną luptą devynis neluptus duoda“, „niekas nemuštas neužaugo“ ir panašių. Tokia liaudies išmintimi pateisiname tėvų smurtą. Palaikome smurtinio auklėjimo esmę – valdyti ir kontroliuoti vaiką jėga, palaužti jo valią ir auginti paklusnų vergą. Palaužti gal ir pavyks, tačiau ar mums rūpi, kaip toks sužalotas žmogus toliau gyvens.

Gimdytojų prievarta atima drąsą pasitikti gyvenimo iššūkius, pasėja abejones savo mintimis, jausmais, sprendimais. Sulaužytas asmuo vis ieško, kam perleisti atsakomybę už savo gyvenimą, todėl dažnai patenka į naujų smurtautojų rankas. O nuo problemų ir rūpesčių slepiasi virtualiame ar narkotikų pasaulyje, beatodairiško sekso miražuose, panirdamas į savo paties sukurtus rūpesčius, nuolatines idealios partnerės ar to vienintelio paieškas.

Prievartos galimybę galima numatyti. Į smurtą linkę emociškai nestabilūs, nerimastingi, atitrūkę nuo realybės, pykčio valdomi asmenys, turintys priklausomybių. Jie stokoja brandos, ieškantys aplinkinių patarimo, pagalbos ar globos. Dažnai prievartauja religiniai fanatikai. Smurtauti linkę ir nuolat tarpusavyje kariaujantys sutuoktiniai, skelbiantys, jog „gyvena kartu tik dėl vaikų“, tačiau  vaikai tarnauja jiems priemone garui nuleisti.  Kitaip tariant, žemos savigarbos asmenys – potencialūs smurtautojai prieš vaikus.

Smurto negalime dangstyti jokiomis priežastimis. Jo nepateisina nei sunkus gyvenimas, nei blogas vaiko charakteris. Smurtas visuomet yra tėvų asmenybės problemų išraiška. Tas problemas būtina kuo greičiau pripažinti ir ieškoti pagalbos joms išspręsti. Mažai tikėtina, kad suvaldyti įniršį ar seksualinius impulsus pavyks be psichinės sveikatos specialistų pagalbos.