Skambinti +370 618 49687
Konsultacijon atvyko graži, liekna keturiasdešimtmetė. Aš kaip visada pradėjau kalbą nuo informacijos apie klientės gyvenimą. Moteris pasisakė savo profesiją ir staiga, jos veidą nušvietus šypsenai, tarė: „Mes įsidukrinom mergytę. Jai dabar jau trys metukai“. Papasakojo, kokia šauni dukrytė, kaip jos atėjimas į šeimą praturtino gyvenimą. Gailėjosi, kad tuščiai praleido dešimt vedybinio gyvenimo metų, švaistydama juos dirbtiniam apvaisinimui. „Kodėl aš buvau tokia kvaila, juk jau daug anksčiau galėjom užauginti vaikelį“, - su kartėliu balse ištarė.
Šiandien susimąsčiau apie neteisybę. Apie neteisybę tėvo atžvilgiu. Ir apie tos neteisybės padarinius. Apie piktus, agresyviai per kitų galvas besiveržiančius bendrapiliečius, apie norą gauti, nenuvarvinus nė lašelio prakaito, apie išniekintus vaikus, apie maldas pinigui, apie dvasinių vertybių išjuokimą, apie neretą tyčiojimąsi iš Tėvynės.
Skundžiamės, dejuojame, jog šiuolaikiniai vaikai kelia vis daugiau galvos skausmo. Jie dirglūs, nervingi, nepaklusnūs, agresyvūs. Jie nemoka draugauti, jie turi problemų mokykloje. Tik ar vieni vaikai čia kalti?
Šeima – tai žmogaus pradžių pradžia, jo ramybės uostas, nuo bėdų sauganti tvirtovė. Deja, kai kurie žmonės negali tvirtinti, jog šeima, kurioje jie gimė ir stojosi ant kojų, būtų buvusi ta dirva, reikalinga sveikai asmenybei formuotis.