Psichinės sveikatos priežiūros specialistai garsiai šaukia, kad Lietuvos gyventojų psichinė sveikata labai sparčiai blogėja. Depresijos, savižudybės, alkoholizmas, narkomanija, azartiniai lošimai, seksualiniai sutrikimai, šizofrenija. Kaip iš gausybės rago pilasi šios ligos.

Beribės tolerancijos ir laisvės deklaravimas, mėgavimasis viskuo, į ką stumteli impulsai ir įgeidžiai. Vergiškas tarnavimas savajam ego. Pasipiktinimas visais, kurie garsiai įvardija, kad karalius nuogas. Ir puolimas prieš juos. Tai sveikais save vadinančių piliečių kasdienybė.

Manau, kad ir vėl kalbu nemadinga tema. Galėčiau būti išvadinta atgyvena, beprote, svajotoja, atitrūkusia nuo tikrovės. Mano geriausios draugės paauglys sūnus kartą motinai pasakė, kad nustotų pasakojusi, kokia ji buvusi pagarbi suaugusiesiems ir pareiginga mergaitė, nes „jau XXI amžius“. Taigi, suprask, jis esąs modernus, o motina su savo paistalais – atsilikėlė, archeologinė iškasena.

Žinoma, visiems mums norisi tikėti, kad einame į kažkokias neištyrinėtas tolumas, už savęs palikdami praeitį. Bet kaip tuomet su šv. Rašto tiesa, kad „nieko nauja po šiuo dangumi“?

Galų gale ir istorija apie tą patį byloja. Manote, kad XXI a. – malonumų ir aistrų kulto išradimas? Ne, juk tai buvo. Tereikia prisiminti Senovės Romą ir jos ištvirkavimus, lėbavimus, apsirijimą. Taigi, tikrai šiandien nieko nauja, tik dekadansas.

Ir visgi kas nutiko, kad atsirišo mūsų gyvenimo mazgai? Atrodo, kad sugriuvo mūsų asmenybės rūmo pamatai, kurie vadinami vertybėmis. Vertybės – tai tikrovės reiškinių poveikis žmogui, įsitvirtinantis per gyvenimo patirtį ir išgyvenimus. Pagrindinė vertybių paskirtis – padėti atskirti reikšmingus dalykus nuo neesminių. Vertybių visuma formuoja asmenybės šerdį, nulemiančią asmenybės tvirtumą, brandumą, socialumą ir motyvus. Niekas kitas, tik vertybės rodo asmenybei augimo kryptį, formuoja asmens gyvenimo tikslus. Vertybių ir kūno harmonija nulemia gerą fizinę ir psichinę sveikatą.

1997 m. kartu su psichologe Rūta Bačiulyte atlikome vertybių tyrimą. Siekėme patikrinti, kaip susiformavusi Lietuvos gyventojų vertybių sistema. Suformavome tiriamųjų grupę iš psichikos problemų turinčiųjų ir kontrolinę grupę, kurią sudarė sveiki, niekada nei psichiatro, nei psichoterapeuto pagalbos neprašę asmenys. Abi grupės dalyvavo specialiame 40 valandų savęs pažinimo mokyme. Po to šių grupių dalyviai buvo tiriami psichologinėmis metodikomis.

Tikėjomės, jog sveikieji asmenys pralenks sergančiuosius savo vertybių aiškumu ir stiprumu, jų gausa. Deja, buvome apstulbusios, kai paaiškėjo, kad abiejų grupių dalyvių vertybių sistema nėra susiformavusi, gal tik sveikieji jų turėjo daugiau ir labiau harmoningų.

Iš tyrimo paaiškėjo, kad ir sergantiesiems, ir sveikiesiems būdingas menkai išreikštas individualumas. Kai stokoja individualumo, žmogus tampa visiškai priklausomas nuo jį supančios aplinkos. Jis nebejaučia savo asmenybės ribų, susilieja su kitais savo nuomonėmis, ketinimais, jausmais, t.y. pavirsta kažkokia kiaušiniene.
Priklausomas žmogus, be to, yra ir labai pasyvus savo gyvenimo atžvilgiu, vengia savarankiškų sprendimų ir atsakomybės. Jis nori to, ko ir kiti (konformizmas), arba daro tai, ko kiti iš jo tikisi (totalitarizmas).  (V. Franklas).

Taigi visai nenuostabu, kas dedasi šiandien mūsų gyvenimuose. Nestebina, kad jaučiamės tokie sumišę ir abejingi. Vertybės – juk mūsų gyvenimo pamatas. Senovėje pilys ir rūmai buvo statomi ant stiprių akmens pamatų, tad pergyveno daugelį juose gyvenusių žmonių kartų, net jei išorę apgraužė kerpės, lietūs ir vėjai. Šiandien mes statome didžiausius stiklo rūmus, kartais net ir su kolonomis. Deja, tie rūmai stovi tik ant vištos kojelės, ir tos kažkada priklausiusios vištyne hormonais užaugintai vištai. Tad ir virstame nuo menkiausio gyvenimo vėjo pūstelėjimo.

Tad ar jau ir lemta išnykti be ryškesnio pėdsako mums, silpnos dvasios žmonių kartai, kaip kažkada išnyko dinozaurai? Šis pasaulis sutvarkytas taip, jog visada paliekamas išsigelbėjimas. Tik tas išsigelbėjimas slypi ne tolimose žvaigždėse, kortose ar Dzūkijos laukuose suręstose metalinių konstrukcijų piramidėse. Išsigelbėjimo reikia ieškoti atviroje širdyje ir sveikame prote.

Vertybės – tai auklėjimo ir kryptingo poveikio objektas. Su jomis negimstama, jos neatsiranda iš niekur. Vertybės kyla iš santykio „aš–tu“, anot žymaus mąstytojo M. Buberio. Mūsų asmenybių pamatai formuojasi ir stiprėja išmokstant derinti pareigas ir norus.

Nemaloni mintis, ar ne? Juk iš visų pašalių esame gundomi: „Nebūk kompleksuotas, griebk, mėgaukis, viską išbandyk, kad turėtum ką prisiminti senatvėje!“ Tik ar taip gyvendami tos senatvės besulauksime? Ar neužsimušime, lakstydami apšilę nuo alkoholio kosminiais greičiais? Ar viską išragavę nenusivilsime ir nepanorėsime išbandyti mirties? Ar savo geismų neapvainikuosime AIDS? Ar neteks mums kęsti šalto vienišumo, kai atstums vaikai, nebūsime sukūrę tvirtų šeimų ar draugysčių?

Vertybių prieštaringumas lemia žmogaus elgesio nenuoseklumą, o nesusiformavusi jų struktūra – infantilizmo požymius. Tad visiems mums iškyla būtinumas siekti ir rodyti adekvatesnes elgesio alternatyvas, atskleisti platesnį gyvenimo vaizdą.

Kaip tai padaryti siūlo viena hasidų istorija: „Kai vienas žmogus dainuoja, bet jam nesiseka padainuoti aukštesne gaida, pasirodo kitas žmogus ir uždainuoja kartu. Tam kitam paklūsta aukštesnė gaida. Tada pasiseka ir pirmajam. Čia ir slypi ryšio tarp sielų paslaptis“, rašė M. Buberis.

P.S. Susidomėjusiems, kokios gi vertybės yra kertiniai asmenybės pamatai, nurodome A. Maslow išskirtas aukštesniąsias vertybes:
- tiesa,
- gėris,
- grožis,
- vienovė,
- dviprasmiškumo peržengimas,
- gyvybingumas,
- individualumas,
- tobulybė,
- teisingumas,
- tvarka,
- paprastumas,
- lengvumas, pastangų neišvengiamybės nejautimas,
- vidinė nepriklausomybė.