Noriu papasakoti istoriją, kokių psichologai išgirsta ne vieną ir ne dvi. Tai liūdesio ir ilgesio istorija, kurią išgirdau prieš gerą dešimtmetį. Ją man papasakojo gyvenimo viduramžį peržengusios moters duktė. Daugiau kaip ketvirtį amžiaus jos mama petys į petį pragyveno kartu su įdomiu, kūrybingu, darbščiu ir mylinčiu vyru, kokie dažniau pasitaikydavo mūsų tėvų kartoje. Deja, tas sėkmingas tėvų gyvenimas negrįžtamai sudužo vieną vakarą, vyrui ir tėvui žuvus. Į šipulius subyrėjo mamos planai apie jaukią ir ramią senatvę kartu, atsivėrė klaiki ateities nežinomybė, skaudus vienišumas ir bejėgiškumas.

Duktė pasakojo, kad po vyro mirties jos mama užsivėrė nuo pasaulio. Vis rečiau benorėjo susitikti su vaikais, matytis su anūkais. Žinoma, tėvo netektis kaip žaibas trenkė ir atsilankiusiai klientei, ir jos broliui, tačiau kasdieniai darbo ir buities rūpesčiai neleido nuskęsti skausme. Duktė nerimavo, kad štai jos mama, atrodo, visai nebandė nuo netekties kančios bėgti. Ji atsisakydavo kviečiama atvykti pasisvečiuoti, atsisakė keltis gyventi pas dukterį ar sūnų, nors pastaruoju metu gerokai pašlijo jos sveikata.

Kaip padėti mamai? – susirūpinusiu veidu klausė klientė. Ir atkišo man keletą ranka prirašytų popieriaus lapų. „Mama sukūrė pasaką, paskaitykit“, - tyliai ištarė ji.

Miško pakraštyje augo didelis ir senas klevas. Atskubėjo pavasaris, ir saulutė pabudino visą gamtą. Atsiduso senasis klevas, pajutęs iš dangaus sklindančią šilumą. Iš žemės tekantys syvai užpildė jo šakas ir šakeles. Ir medžio šakos apsipylė pumpurais ir žiedais. Sulapojo ir sumirgėjo klevas visomis pavasario spalvomis.

Džiaugėsi klevo lapai saulutės šildomi, šilto vasaros lietaus plaunami. Jiems rodėsi, kad visada bus taip gera ir malonu. Jie nenutuokė, kad nieko po šia saule nėra amžina. Artinosi ruduo. Vis rečiau dangų puošdavo linksmas saulutės veidas, vis dažniau jį užklodavo rūpesčio debesys. Ėmė pūsti šaltas, rūstus vėjas, ir atrodė, kad ant žemės krenta dejuodamas juodas dangus.

Blaškėsi klevo lapai ant šakų, košiami šalto vėjo, gelto, seno ir, nebeturėdami jėgų, sklęsdami ore krito žemėn. Ant galingo klevo šakų liko kaboti tik du lapai, kurie, jausdami tuštumą aplink, glaudėsi vienas prie kito.

Vieną šaltą rudens rytą toji lapų porelė išgirdo iš padangės sklindančius keistus garsus. Pakėlę į dangų akis, jie pamatė skrendančias gerves, kurios, modamos galingais savo sparnais, sakė „sudie“.

Vienas klevo lapas staiga pajuto neapsakomą ilgesį ir nenumaldomą norą skristi su tais gražiaisiais paukščiais. Sutelkęs visas jėgas jis atsiplėšė nuo šakos ir plasnodamas lyg paukštis pakilo į dangų ir leidosi paskui gerves į nežinomas tolumas...

Ant klevo šakos vėjyje plaikstėsi vienas vienintelis lapas. Vienišas ir nelaimingas. Nebebuvo draugo šalia, prie kurio būtų galima glustelti, pučiant vėjui. Ledinis šaltis kaustė jo paskutines jėgas, ir lapelis, tyliai dejuodamas, nusklendė žemyn, prisiglausdamas prie senojo klevo šaknų. Prieš paliesdamas žemę jis pajuto, kaip jame gimsta tyli viltis – prisikelti naujam gyvenimui.

Suprantu ir žinau, kokia kančia matyti artimuosius liūdint, negaluojant, kenčiant. Norisi viską metus pulti jiems pagelbėti. Deja, neretai tos mūsų pagalbos atsisakoma. Dėsninga, kad pagalba įmanoma tik tada, kai kitas žmogus jos prašo. Brukama ji tampa „meškos paslauga“. Beverčiai nuolatiniai klausinėjimai apie nuotaiką, sveikatą, siūlymas džiaugtis ar „imti save į rankas“. Tai gali tik suerzinti.

Žmogus pats renkasi: ar jam gedėti ar džiaugtis, gydytis ar likti ligotam, būti laimingam ar skendėti savo nelaimėje. Kad ir kaip skaudu ir sunku būtų suvokti, bet mes negalime už kitus išgyventi jų gyvenimų. Žymus psichoterapeutas F. Pers sakė: „Aš – tai aš, o tu esi tu. Aš gyvenu savo gyvenimą, o tu gyveni savo“. Taigi, kaip betrokštume laimės artimui savo, jo ligomis ar rūpesčiais nepersirgsime.

Klientės mama išgyveno labai skausmingą vyresnio amžiaus žmogui traumą – sutuoktinio žūtį. Streso skalėje tokia trauma yra viena iš sunkiausių, surenka daugiausia balų pagal poveikį žmogaus asmenybei ir sveikatai. Tiek metų sutuoktiniai buvo kartu: bendri rūpesčiai, džiaugsmai, net supanašėjusios mintys. Ir štai to sielos bendraminčio staiga nebeliko. Staiga, nes pasiruošti mirčiai niekada neįmanoma. Ji visada nelaukta ir netikėta. Gyvųjų reakcija į ją – tai ašaros, skausmingas liūdesys ir gedėjimas.

Dažnai iki galo neišreikštas liūdesys, neišverktos ašaros perauga į depresiją, įvairiausias kūno ligas. Liūdesio trukmė būna labai įvairi, ji priklauso nuo buvusių santykių su išėjusiuoju nuoširdumo, gedinčiojo asmenybės brandumo, amžiaus, sveikatos būklės.

Liūdesys, ašaros, nuolatinis galvojimas apie mirusįjį – natūralus atsisveikinimo su išėjusiu anapus žmogumi etapas. Štai kodėl ir klientės mama nenori palikti tų namų, kur kiekvienas kampelis mena vyrą. Atsisveikinimui reikia laiko. Laiko reikia išdrįsti susitaikyti su mirties faktu – to žmogaus daugiau niekada nebeišvysiu, nebepasikalbėsim, jo daugiau šalia manęs nebebus.

Susitaikymo su mirties faktu sąlyga – suvokti ir pačiam sau ištarti: „Man buvo gera būti su tavimi mūsų gyvenimo kelionėje. Ačiū, kad tu buvai šalia ir keliavai su manimi. O dabar sudie“. Žodžiai gali būti patys įvairiausi, bet esmė visada ta pati – „sudie“.

Niekas negali nurodyti, kiek žmogui gedėti, nes niekas neišmatuos jo skausmo gelmės. Tad venkime to subjektyvaus vertinimo: „Aš jau nustojau gedėti, tai ko mama dar liūdi“. Liūdesys, kaip bet kuris kitas nuoširdus žmogaus jausmas, reikalauja iš mūsų didelės pagarbos ir dėmesio. Na, o liūdesį lydinčios ašaros – gamtos duota dovana skausmui nuplauti, gėlai, įtampai, vidiniam sąstingiui sumažinti. Tad kuo labiau gedintysis ašaroja, tuo greičiau pajėgia ištarti vidinį „sudie“.

Kita vertus, mirtis – tai ne tik pabaiga, bet ir naujo pradžia, apie kurią savo pasakoje užsimena gedinti klientės motina. Be abejonės, kiekvienas žmogus mirčiai suteikia savo prasmę, tačiau daugeliui mirtis – grėsminga nežinia. Jos bijoma. Betgi nežinomybė slypi ir gyvenime – neaišku, kas slypi už rytdienos vartų.

Išklausiau dėl mamos nerimaujančios klientės. Paprašiau jos leisti mamai gedėti taip, kaip ši moka ir gali. Pakviečiau suteikti jai galimybę pasirinkti – vienatvėje išgyventi savo gėlą ar glaustis prie vaikų. Atrodo, supratome viena kitą.

Po poros mėnesių ši moteris paskambino ir padėkojo. Prieš keletą dienų jos su mama klausėsi koncerto Filharmonijoje. Pirmojo koncerto po vyro žūties.

„Viskam yra savas metas, ir visa praeina po dangum savais laikais“, - jau keletą tūkstantmečių byloja Ekleziasto išmintis.