Skundžiamės, dejuojame apnikti irzlumo, dirglumo, skrandžio ir ir dvylikapirštės žarnos opų, artritų, bronchitų, astmų, dermatitų. Ir visos tos bėdos didžia dalimi susijusios su tokia žmogaus emocija kaip pyktis. Deja, su pykčiu ne tik nemokame susitvarkyti, bet bijome jo lyg kokio devyngalvio slibino. Puoselėdami įvairiausius jausmus, šalin nustumiame pyktį, o šis lyg nemylimas vaikas ima krėsti mums šunybes.

Pyktis – tai viena seniausių žmogaus emocijų, padėjusi ir iki šiol padedanti išlikti visai žmonių giminei. Pyktis – tai vidinės kūno ir dvasios energijos sutelkimas kliūčiai ar problemai įveikti.

Daugeliui pykstantis žmogus atrodo nepatrauklus, atstumiantis. Labiau susipažinusiam su kūno ir jausmų kalba pyktis yra signalas, jog žmogus arba bijo, arba nerimauja, arba jaučiasi bejėgis. Pykstame, kai negaluojame, pykstame, kai jaučiamės sumenkinti, pykstame, kai negalime išvengti nesėkmės ar kliudymo. Taigi pykstantis asmuo aplinkiniams jausmų kalba apie save praneša: „Pasitraukite. Palikite mane vieną. Leiskite man sudėlioti viską į savo vietas.“

Kiekvienam turbūt aišku, kad pykčio neišvengsime, tad belieka su juo susitaikyti ir pamilti. Juk prijaukintas laukinis žvėris gali virsti ramiu naminiu gyvūnėliu.

Kaip tvarkytis su pykčiu? Yra du reagavimo į šį jausmą būdai: konstruktyvus ir nekonstruktyvus.

Įsivaizduokite, jog stovite milžiniškoje eilėje ir tuoj tuoj pasieksite savo tikslą – kasą, tačiau kažkoks nenaudėlis įsigrūda jums prieš pat nosį, nepaisydamas eilės. Supykote? Jau bambate panosėje? Gal net garsiai išdedate tą pilietį į šuns dienas? Jeigu supykęs esate linkęs šaukti, bartis, bambėti, tai jūs reaguojate nekonstruktyviai.

Kitas nekonstruktyvus reagavimo į savo pyktį būdas – kai dėl kokių nors priežasčių (bijome kito asmens, nepasitikime savo jėgomis, norime kitiems gerai atrodyti) pyktį nuslopiname, t.y. nukreipiame į savo vidų. Paprastai tai darome visiškai nesąmoningai. Nuslopintas pyktis (primenu, jog pyktis – tai galinga energijos bomba) bando veržtis per pačią silpniausią mūsų organizmo grandį: širdį, kraujagysles, skrandį ir pan. Užgniaužtas ir sukauptas pyktis išprovokuoja net depresijas.

Padaryti savo pyktį konstruktyvų, nukreipti energiją veiklai būtina dar ir todėl, jog „nurytas“, kaupiamas pyktis tiksi mumyse lyg uždelsto veikimo bomba. Niekšybė, bet ji visuomet sprogsta ne vietoje, ne laiku ir ne su tais žmonėmis. Taip sugadiname savo santykius, susikuriame papildomų sunkumų.

Kaip pažaboti pyktį?

1.    Išsiaiškinkite, kas jį kelia. Bijote? Nerimaujate? Blogai jaučiatės? Esate pavargęs? Jus įskaudino?
2.    Mintyse aiškiai pripažinkite sau: „Dabar aš pykstu“. Tik tuomet, kai būsite tai sau įvardiję, praneškite apie savo pyktį aplinkiniams.
3.    Siekite teisingai kitiems žmonėms pareikšti apie savo pyktį. Užuot tvirtinę: „Ach, tu šioks ir toks, tu nuolat mane erzini“, sakykite: „Kai tu neskiri man pakankamai dėmesio, jaučiuosi atstumtas, o tada pykstu“. Išmokite pykdami ne užgaulioti, kaltinti, žeminti, bet atskleisti žmonėms jūsų pykčio priežastis. Taip suteiksite kitiems informaciją apie save, ko jiems bendraujant su jumis reikėtų paisyti ar vengti.
4.    Atsitraukite nuo pykstančio asmens į šalį, suteikite jam daugiau erdvės.
5.    Nekaupkite pykčio, stenkitės kuo greičiau pašalinti jį sukėlusias priežastis.
6.    Supykę, užuot sėdėję ar gulėję, imkitės veiklos. Kuo aktyviau imsite veikti, tuo greičiau sudeginsite pykčio energiją.

Pyktis – mūsų gyvenimo druska. Kai druskos pernelyg daug, ji apnuodija organizmą, kai tiek, kiek reikia, pagardina maistą ir pamalonina mūsų pilvą ir širdį. Tad pykime, bet išlikime geraširdžiai.