Atrodo, jau seniai mūsų krašte neraštingumas likviduotas. Juk neraštingu laikome tą, kuris nemoka nei skaityti, nei rašyti. Bet kaip pavadinti tuos, kurie nei suvokia, kas su jais vyksta, nei gali savo emocijas pavadinti, nei sugeba jas kontroliuoti?

Amerikiečių psichoterapeutas Claude M. Steiner tokiam emociniam aklumui įvedė terminą „emocinis neraštingumas“. „Emociškai neraštingas asmuo gali net nežinoti, kad yra toks dalykas kaip emocijos. Jis nežino, kad pats jas turi, nepajėgia atskirti vienos nuo kitos ir nesupranta, kas jas sukelia. Jis nekontroliuoja emocinės raiškos kiekio. Jis neįsisąmonina kitų žmonių jausmų ir juos skatinančių priežasčių, o kai kiti žmonės išreiškia save emociškai, jis nežino, ką daryti“, - teigia šis specialistas.

Pažvelkime į mus supančią emocinę tikrovę. Skurdus ir nuobodus vaizdas – tik pyktis, pavydas ir nesibaigiančios godos apie įsimylėjimą. Pykstame, kai bijome, pykstame, kai liūdime, pykstame, kai nerimaujame, pykstame, kai trokštame būti mylimi. Toks neadekvatus reagavimas sukelia begalę problemų – tiek veikloje, o ypatingai santykių srityje.

Emocijos – tai gamtos dovana, padedanti išsaugoti mus kaip biologinę rūšį. Visos emocijos turi konkrečias ir aiškias funkcijas. Pyktis signalizuoja, kad kažkas graso mūsų fiziniam kūnui ar psichologinei erdvei. Baimė ruošia mus pavojui, skatina dėmesingumą. Liūdesys padeda susitaikyti su kažko svarbaus praradimu. Na, o džiaugsmas leidžia atsipalaiduoti, suvokus, kad svarbus poreikis buvo patenkintas.

Mūsų emocinis pasaulis turi tas pačias ištakas kaip ir kitų žinduolių. Visi mes jaučiame tas pačias keturias emocijas: pyktį, baimę, liūdesį ir džiaugsmą. Tik žmogus išrado dar daugybę šių emocijų išvestinių. Šiuo metu psichologijos mokslas iš šių pamatinių emocijų kildina daugiau kaip tris su puse šimto kitų emocijų.

Emociškai neraštingas asmuo paprastai pasiklysta jau tarp tų keturių emocinių stulpų. Vyrai dažnai emociškai į įvairias situacijas reaguoja pykčiu, tuo tarpu moterys – liūdesiu. Taigi šaukiantis ir kumščiais mojuojantis vyras, nuolat ašaromis paplūdusi moteris nieko nestebina. Tai atrodo norma. Psichologui tokia emocinė raiška išduoda rimtą problemą – emocinį neraštingumą.

Su emociniu gyvenimu kiekvienas babuinas ar kačiukas supažindinamas jau pirmosiomis gyvenimo valandomis. Patelės rūpestis yra išmokyti palikuonį išgyventi gyvūnų bandoje. Gyvūnas, nepajėgus tinkamai emociškai sureaguoti ir neatpažįstantis, kaip reaguoja kiti gyvūnai, bus arba kitų gyvūnų sunaikintas, arba išstumtas iš bandos, kas irgi reiškia mirtį.

Visiškai tas pats, tik kiek užmaskuotai, vyksta ir žmonių „bandose“ – bendruomenėse. Aklas savo ir kitų asmenų jausenai žmogus, neadekvačiai reaguojantis įvairiose situacijose (pavyzdžiui, laidotuvėse jį ištinka juoko priepuolis), yra kitų nesuprantamas ir todėl negali užmegzti artimų santykių. Paprastai, tie, kurie skundžiasi neturį draugų ar jaučiasi niekieno nesuprasti, turi rimtų emocinių problemų. Neretai jie kenčia ir nuo psichikos susirgimų.

Nepažintos ir be kontrolės žmoguje siautėjančios emocijos sudarko žmogaus gyvenimą: iškreipia mąstymo procesą, bendravimo įgūdžius, elgesį padaro iracionaliu. Neįsisąmonintos emocijos yra galvos, nugaros ar skrandžio skausmų, lėtinio artrito, kolito ar hipertenzijos priežastis.

Žinoma, jei vaikas augo emociškai neraštingų tėvų šeimoje, begalė svarbių žinių apie emocinį pasaulį jam taip ir liko neatskleistos. Jis nesuvokė, kad kiekviena emocija gali būti tiek silpna, tiek stipri. Dažniausiai emocijomis mūsų krašte vadinamos tik didžiausio intensyvumo emocijos. Ypač tai būdinga vyrams. Jei vyrukas net dreba, jo skruostai išraudę ir jis šaukia net užkimęs, tik tuomet atpažįsta, jog yra supykęs.

C. Steiner tvirtina, kad vyrai yra ypatingos emocinio neraštingumo aukos. „Tvirto, racionalaus, niekada neverkiančio vyro“ kultas padarė vyrus bejėgiais prieš gyvenimo aplinkybes. Ar ne todėl tiek vyrų žūsta autoįvykiuose, nusižudo, prasigeria? Kita vertus, jiems sunku išgyventi šeimose, nes meilė suvokiama tik kaip ekstazė. Kai ekstazės pojūtis baigiasi, kai meilės jausmas perauga į subtilesnes jausenas, kurių vyras nebemoka atpažinti, jis mano, kad santykiai su partnere žlugo.

Emocijos gali būti skirstomos į teigiamas ir neigiamas. Bet toks jų padalijimas nereiškia, jog vienos mums reikalingos, o kitos - ne. Neretai tikima, kad geras žmogus negali pykti, o stiprus bijoti. Tai absoliuti nesąmonė. Nustatyta, jog jei žmogus gimsta su defektu – nejaučia baimės, jo gyvenimo trukmė būna labai trumpa, nes jis pajėgia atpažinti ir įvertinti pavojų.

Pliuso ar minuso ženklą prieš emocijas rašome tik todėl, kad atskirtume, jog vienos jų geidžiamos ir teikia mums malonumą, pavyzdžiui, džiaugsmas ar meilė, o kitų turime vengti, pavyzdžiui, baimės ar neapykantos. Vengdami tokių emocijų, vengiame ir jas keliančių situacijų ir taip išsaugome save gyvus ir sveikus.

Emociškai neraštingi žmonės nežino, jog retai kada patiriame vieną emociją, daug dažniau emocijos būna sukibusios į įvairiausius darinius. Štai kad ir pavydo jausmas. Juk tai tokių emocijų, kaip pyktis, baimė, meilė ir gėda junginys. Pavyduolis vyras, persekiodamas savo mylimą žmoną ir tikrindamas jos mobilų telefoną ar rankinę, bijo, kad ji atstūmė jį, kad jo nebemyli. Bijodamas prarasti jos meilę jis siekia ją kontroliuoti, tačiau kartu jaučia gėdą, kad taip žemai puolė, braudamasis į svetimą teritoriją.

Emocijos kinta gyvenimo bėgyje. Kuo brandesnė tampa žmogaus asmenybė, tuo labiau už jo emocijas atsakomybės imasi didžiųjų smegenų pusrutulių žievė. Mažo vaiko emocingumas yra valdomas požievio struktūrų, t.y. emocijos primena gyvūniškąsias. Tačiau daugelio emociškai neišugdytų asmenų emocingumas yra būtent toks. Toks asmuo pykdamas reaguoja lyg keleto metų vaikelis. Net pliktelėjęs dėdė ar žilo plauko sulaukusi teta gali supykę trypti kojomis, griūti ant grindų, daužyti indus ar spardyti baldus, o gal net kumščiais pulti kitą žmogų.

Tad ką gi reiškia būti emociškai išprususiu? C. Steiner pateikia tokio ugdymo programą, sakydamas, jog ji privalo būti pradedama vykdyti dar pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Pradžioje už jos įgyvendinimą atsakingais privalo tapti tėvai. Mat kiekvienam svarbiam įgūdžiui įgyti yra duotas tam tikras amžius. Kaip pirmaisiais metais kūdikis mokosi vaikščioti, antraisiais kalbėti, taip ir reaguoti emocijomis ar jas atpažinti turi išmokti laiku.

Pirmiausia jam būtina išmokti, kad norėdamas kitam žmogui išsakyti savo emocijas ar jausmus turi gauti jo leidimą. „Man atrodo, kad kažkas tarp mūsų nesiklosto. Ar tu norėtum žinoti ką aš jaučiu?“ – klausiant kito asmens sutikimo išmokstama per prievartą nesibrauti į jo psichologinę erdvę. Negali būti pasiteisinimu noras būtinai išsakyti, kas jaučiama, kai kita pusė nėra pasiruošusi to priimti.

Taip pat turime išmokti suvokti kito asmens buvimą ir mokėti tai parodyti. „Kaip gerai, kad tu atėjai“, „Man tavęs trūksta“, „Tu šauniai susitvarkei su užduotimi“, - tokios ir panašios replikos tarsi glosto mūsų asmenybę ir padrąsina mūsų emocinę raišką.

Kita vertus, svarbu susieti emocijas ir jas sukėlusias priežastis. Emocijos neatsiranda iš niekur, jas sukelia kitų žmonių elgesys ar vidinės mūsų priežastys. „Kai tu vėluoji ir nepasirodai sutartu laiku, aš pykstu“ – toks pranešimas yra naudingas tiek tam, kuriam reiškiame savo pyktį, nes jam nereikia spėlioti mūsų suraukto veido paslapties, tiek ir mums patiems, nes apsaugome save nuo pykčio plėtimosi. Juk neretai, kai emocijos priežasties nesuvokiame, ši jausena išplinta ir mums ima atrodyti, kad iš už kiekvieno kampo slypi pavojus, viskas kelia pyktį, vyrai nepatikimi, o moterys nesivaldančios isterikės.

Nepaprastai svarbu išmokti išgirsti ir priimti kito žmogaus teikiamą informaciją apie emocijas sukėlusias priežastis. Išgirsti ir priimti – tai nereiškia nei gintis ar teisintis, nei pulti jaustis kaltam. Bet būtent emociškai neraštingi, braidydami nepažintose emocinėse džiunglėse, kitų asmenų pastabas apie savo elgesį, sukėlusį tų asmenų emocijas, priima atstatę ietis. Pasakykite tokiam žmogui, kad kai jis grubiai su jumis kalba, jūs jaučiatės įskaudintas ir pykstate, greičiausiai išgirsite, kad tai esanti jūsų problema.

Kiekvienas iš mūsų bandome suprasti kitų žmonių elgesį. Mes nežinome tų poelgių motyvų, bet bandome atspėti, remdamiesi savo patirtimi. Taigi mes dažnai įsivaizduojame ir interpretuojame, užuot tiesiai šviesiai paklausę, kodėl tas tą ar aną padarė. Fantazuojame, nes bijome, kad mums nebus atsakyta arba kad atsakymas nebus nuoširdus.

Toks išankstinis „žinojimas“ kaip kitas asmuo pasielgs yra padiktuotas įtarių fantazijų. Jei tokias fantazijas apie kitus žmones nuolat priimame kaip faktą, įžengiame į paranojos, beprotystės formos, sritį.

Priešnuodis tokioms įtarumo persunktoms mintims – patikrinti savo įsivaizdavimą apie tai paklausiant rūpimo asmens. Neverta bijoti ir net ilgesnio aiškinimosi. Svarbiausia, kad neliktų neišsiaiškintų klausimų – dirvos tolesnėms abejonėms ir paranoidinėms fantazijoms.

Mokantis svarbu išvengti ir keleto paklydimų. Pirmiausia, nesusipainiokime tarp to, ką jaučiame ir ką manome. „Aš jaučiu, kad tu ramus“ – emocijų ir minčių sumaišymo pavyzdys. Kai kalbame apie tai, ką jaučiame, niekada nevartojame žodžių „manau“, „galvoju“ ar jungtuko „kad“. „Aš ramus. Man atrodo, kad ir tu tą patį jauti“, - taip teigia emociškai raštingieji.

Amerikiečių psichoterapeutė Jacqui Schiff pasiūlė paprastą formulę, mokantis pažinti emocijų pasaulį. Pagal šią formulę tereikia žengti trejetą žingsnių – atpažinti, ką jaučiu aš, ką jauti tu (to galima paklausti) ir pažvelgti, kokioje situacijoje tos emocijos gimė.

„Susvetimėję su savo emocine prigimtimi žmonės tampa gyvais numirėliais; gyvi fiziškai, jie mirę psichologiškai. O kai gyvi numirėliai atranda galią (...) jie grasina visiems mums apokalipse: karais, badu ir ligomis“, - perspėja C. Steiner.