Išskirtinė Psichologinė bendravimo grupė


Kaip padaryti santykius emociškai gilesnius?

Nesileiskime užvaldomi žaliaakio monstro

Aušra Griškonytė

Pavydo stengiamės visokiais būdais išsiginti.  Baisu sau ir kitam prisipažinti, jog pavydas kartais užvaldo. Vengiame to jausmo, kurį V. Šekspyro dramos „Otelas“ veikėjas Jagas pavadino „žaliaakiu monstru“. Renesanso laikais Anglijoje, kuomet emocijos sietos  su spalvomis, pavydas laikytas  žaliu. Buvo manoma, kad pavydas kyla dėl kūno skysčio – tulžies pertekliaus, o tulžis yra žalia.


Pavydas turi brolį – pavyduliavimą. Kai pajuntame pavydą, gamta mums siunčia ženklą – „ei, brolau ar sese, tu nori to, ką turi kitas žmogus (sesuo, brolis, vyras, kolega, visuomenės elito atstovas). Kai esame užvaldomi pavyduliavimo, bijome tai, ką turime, prarasti, arba, anot psichologo Steveno Stosney, esame „nesaugūs asmenys nesaugiuose santykiuose“. Abiem atvejais jaučiamės valdomi streso, užpulti neigiamų minčių spiečiaus. Kuo labiau šie jausmai ima vyrauti, tuo didesnį stresą sukuria. O tada jau atkeliauja nemiga, dirglumas, įkyrios mintys. Savijauta tokia, lyg negaluotume nuo potrauminio streso sindromo. Silpnesnei asmenybei tas „žaliaakis monstras“ gali tapti ir postūmiu smurtauti.


Tiek pavydas, tiek pavyduliavimas yra prigimties signalai, svarbūs mūsų fizinei ir psichikos sveikatai. Svarbu mokėti juos atpažinti ir perprasti.


Pavydas patiriamas, kai:
-    Vaikai šeimoje kovoja dėl tėvų dėmesio, geresnio vertinimo.
-    Darbovietėje darbuotojai kovoja dėl vadovų dėmesio, pripažinimo, geresnio vertinimo.
-    Meilės santykiuose mylimieji siekia partnerio visiško atsidavimo, dėmesio.
-    Draugystėje norima būti vieninteliu draugu, kuriam teikiama pirmenybė prieš kitus.


Pavydas nėra kažkuo išskirtinis ir labai retas jausmas.  Jau 6 mėnesių kūdikiai išgyvena pavydą. Atliktas eksperimentas, kurio metu  mamų  prašė žvelgti ne į  savo kūdikį, bet į šalia jo paguldytą lėlę. Mažyliai, eksperimento dalyviai, savo pavydą reiškė riksmu, surauktu veideliu, ašaromis.


Tuo tarpu pavyduliavimas yra signalas apie:
-    Santykių vertę. Šis jausmas parodo, kad santykiai su partneriu mums yra labai svarbūs ir bijome juos prarasti.
-    Mūsų emocinę būseną ir psichinę sveikatą. Jei pavyduliaujame nuolat ir be priežasties, valdomi savo vaizduotės piešiamų katastrofų, verta susirūpinti ir kreiptis į specialistą, nes gali nutikti kaip dainuojama vienoje dainoje: „Ko bijosi, tas ir bus“. Pavyduliaujantis ir partnerį persekiojantis asmuo, reikalaujantis pasiaiškinimų, gali visiems laikams atšaldyti pačią karščiausiai įsimylėjusią širdį.
-    Santykių sveikatą. Galbūt kyla dviejų žmonių santykiams grėsmė iš trečiojo asmens pusės.
-    Žemą savigarbą, vienišumą ir liūdesį. Greičiausiai asmuo stokoja savo gyvenimo: draugų, pomėgių. Tuomet kitas partneris „turi“ užpildyti jo asmenybės skyles, suteikti laimės, pasitenkinimo.


Taigi, pavydas ir pavyduliavimas gali būti svarbūs ženklai apie mus pačius ir apie mūsų santykius, atskleidžiantys rūpestį, tačiau gali tapti ir nuolat mus persekiojančiomis žaliaakėmis pabaisomis, naikinančiomis santykius ir visam pasauliui bylojančiomis apie mūsų nebrandumą ir kraštutinį nesaugumą.