Ar jaučiate, kokie esame pikti? O ką, jei pabandžius praleisti bent dieną be kandaus komentaro internete, pagiežos dėl turtingesnio kaimyno, apmaudo, kad kolegai geriau sekasi karjera?

Pykčio emocijos funkcija yra pranešti apie mūsų ribų (išorinių ar vidinių) pažeidimą ir būtinybę atstatyti pusiausvyrą. Taigi svarbu įvykdyti pokytį: ištraukti kito asmens primintą koją, nusivalyti pravažiuojančios mašinos ant mūsų rūbo uždrėbtą purvą arba pakeisti savo mąstyseną ar elgesį. Pyktis reikalauja iš mūsų pasikeisi, bet dažniausiai mes puolame keisti kitus. Ir taip kuriame naują, atsakomąjį pyktį.

Mokėti valdyti savo pyktį ir agresiją yra bendrosios kultūros dalis. Šis gebėjimas įgyjamas per patirtį, stiprėjant ir bręstant mūsų psichikai ir asmenybei. Nebrandžiai, silpnai psichikai užduotis keistis sukelia didelį spaudimą, kurio ji nepajėgi išlaikyti, todėl tos įtampos atsikratoma išstumiant ją į išorę. Aprėkiant kitą, spjaunant jam, sarkastiškai replikuojant, kerštaujant siekiama išvengti įtampos, o tuo pačiu - ir vidinių asmenybės pokyčių.

Nesugebėjimas suvaldyti pykčio energijos ir transformuoti jos į vidinius pokyčius gali vesti ir į pykčio nukreipimą prieš save pačius. Savęs nuvertinimas, žalojimas, tikslų atskleisti ir išreikšti save atsisakymas ar net savižudybė yra pykčio, nukreipto prieš save, pavyzdžiai.

Nevaldomas pyktis, anot italų psichoterapeuto Piero Ferrucci, įgyja keistas grimasas ir tampa: šalta neapykanta, kritiškumu, savidestrukcija, sarkazmu, dirglumu, kandžiomis replikomis, agresyviomis fantazijomis, pajuoka, pasyviu kokio nors reikalo sabotavimu, grubumu, priešiškumu, priekabumu, nedraugiškumu, aklu įniršiu, bambėjimu, niūrumu, negatyvizmu, kenkėjiškumu.

Įvaldyti savo pykčio jėgą galima tik tuomet, kai sau pripažįstame, jog ši emocija mums nesvetima ir dažnai nemokame su ja susitvarkyti. Neigiant savo pyktį darosi nebeįmanoma jo pakeisti, nes ką gi gali padaryti su tuo, ko nėra. Tuo tarpu pykčio pripažinimas leidžia atrasti jame gyvybės jėgą. Tad įvaldydami pyktį, mes naudojame jo gyvybingumą savo vidiniams pokyčiams. Paradoksas, tačiau gyvybingumas – gėris pats savaime - dėl mūsų nemokšiškumo gali pavirsti blogiu. Štai kur slypi gėrio ir blogio šaknys.

Sportininkų rekordai, mokslininkų atradimai, parašytos knygos, sukurti muzikos ar meno kūriniai – puikiausi gebėjimo įvaldyti pykčio jėgą ir panaudoti savo vidines galias pavyzdžiai.

Tuo tarpu mūsų realybėje dažniau akis užkliūva už priešingų dalykų: išdaužytų transporto stotelių stiklų, aprašinėtų pastatų sienų, bjaurių komentarų interneto svetainėse, švaistymosi purvinais žodžiais televizijos debatų laidose. Tai - mūsų silpnumo pavyzdžiai, neįvaldytos mūsų tautos vidinės galios.

Žmogus gali gauti pripažinimą iš jį supančių asmenų pozityviu ar negatyviu būdu. Darydamas šaunius darbus, prisitaikydamas prie bendrabūvio normų, rūpindamasis kitais, šalia esančiais, jis išmoksta būti pastebėtas ir pripažintas pozityviuoju būdu. Tuomet jis giriamas, jam dėkojama, šypsomasi ir spaudžiama ranka. Ir jis to vertas, nes atliko ir atlieka nuolatinį vidinį savęs keitimo darbą. Mat jis išmoko draugauti su savo pykčiu. Jo pyktis tapo varomąja jėga, o ne jį patį ir kitus žalojančia pabaisa.

Tuo tarpu negatyviuoju būdu pripažinimo siekiantis žmogus gyvenimą skiria kerštui, baudimui, žalojimui ir naikinimui. Mat jis tiki, kad tik taip bus pamatytas ir pripažintas. Ir išties, pažvelkime į žiniasklaidos plotus - kiek šiems gyvenimo nevykėliams, nepajėgusiems pasiekti psichikos ir asmenybės brandos, skiriama vietos leidiniuose, televizijos ir radijo laidose.

Mūsų gyvenimo užduotis – iš pirminio vidinio impulsyvaus molio sukurti save. Pyktis ir yra ta vidinė ugnis, kurioje mes galime išdeginti vidinius savo kūrinius. Nesuvaldę vidinės pykčio ugnies, tampame panašūs į ugnimi alsuojančius slibinus, kuriems taikomasi nukirsti galvas. Pavojingas toks gyvenimas.