Skambinti +370 618 49687
„Visi vyrai – kiaulės“, „jiems tik viena terūpi“, „vyrai – neatsakingi maži vaikai“ – tokie ir panašūs „išminties“ perlai pažyra iš kai kurių moterų lūpų. Atrodo, jog vyrai joms – didžiausi gyvenimo priešai, kurių reikia saugotis arba sutikus kaip nors nuginkluoti. Nuginklavimui visos priemonės leistinos: sugundyti seksualiai atrodančia apranga, laisvu, jokių vidinių taisyklių nestabdomu elgesiu, agresyviai užpulti, ieškoti kiekviename vyro žingsnyje jo kaltės ar nevykėliškumo ženklų.
Aš – tau, tu – man. Visi esame girdėję apie tokį žmonių santykius reguliuojantį principą. Suprasti jį galime įvairiai: vieniems tai primena rinkos santykius, kitiems – tarpasmeninių ryšių lygiavertiškumą.
„Kai išeisiu į pensiją, tada atsiduosiu knygų skaitymui“, „Na ir kas, kad dabar varžau save, bet taip kaupiu nuopelnus amžinybei“, „Dabar turiu daug dirbti, o atsigriebsiu, kai sulauksiu keturiasdešimt penkerių ir būsiu uždirbęs keletą milijonų“, „Aš turiu save iki galo suprasti, kad galėčiau keistis“, - taip mąsto žmonės, psichologijoje vadinami perfekcionistais.
Nėra turbūt labiau gyvenimą nuodijančio dalyko nei prietarai. Jie gimdo neapykantą, baimę, sunaikina bet kokią bendrumo ir draugystės galimybę. Ne veltui viena psichoterapijos mokyklų – transakcinė analizė – vadina prietarus užkratu. Prietarai užkrečia mąstymą įvairiausiomis kvailystėmis, ateinančiomis iš kažkokių mistinių bobučių laikų. Įrodinėk neįrodinėjęs, o žmogus jais tiki nors tu ką.
Visos mes svajojame būti pastebėtos, pripažintos, mylimos. Tačiau kaip dažnai rypaujame, kad viskas yra priešingai – aplinkiniai nekreipia į mus dėmesio, elgiasi nepagarbiai, įskaudina. Nors jei būsime sąžiningos, turėsime pripažinti, kad ne taip jau retai iš draugių ar draugų, kolegų ar viršininkų, vyrų ar vaikų sulaukiame komplimentų.
„Visi vyrai – kiaulės“, „jiems tik viena terūpi“, „vyrai – neatsakingi maži vaikai“ – tokie ir panašūs „išminties“ perlai pažyra iš kai kurių moterų lūpų. Atrodo, jog vyrai joms – didžiausi gyvenimo priešai, kurių reikia saugotis arba sutikus kaip nors nuginkluoti.
Nuginklavimui visos priemonės leistinos: sugundyti seksualiai atrodančia apranga, laisvu, jokių vidinių taisyklių nestabdomu elgesiu, agresyviai užpulti, ieškoti kiekviename vyro žingsnyje jo kaltės ar nevykėliškumo ženklų.
Aš – tau, tu – man. Visi esame girdėję apie tokį žmonių santykius reguliuojantį principą. Suprasti jį galime įvairiai: vieniems tai primena rinkos santykius, kitiems – tarpasmeninių ryšių lygiavertiškumą.
„Kai išeisiu į pensiją, tada atsiduosiu knygų skaitymui“, „Na ir kas, kad dabar varžau save, bet taip kaupiu nuopelnus amžinybei“, „Dabar turiu daug dirbti, o atsigriebsiu, kai sulauksiu keturiasdešimt penkerių ir būsiu uždirbęs keletą milijonų“, „Aš turiu save iki galo suprasti, kad galėčiau keistis“, - taip mąsto žmonės, psichologijoje vadinami perfekcionistais.
Nėra turbūt labiau gyvenimą nuodijančio dalyko nei prietarai. Jie gimdo neapykantą, baimę, sunaikina bet kokią bendrumo ir draugystės galimybę. Ne veltui viena psichoterapijos mokyklų – transakcinė analizė – vadina prietarus užkratu.
Prietarai užkrečia mąstymą įvairiausiomis kvailystėmis, ateinančiomis iš kažkokių mistinių bobučių laikų. Įrodinėk neįrodinėjęs, o žmogus jais tiki nors tu ką.
Visos mes svajojame būti pastebėtos, pripažintos, mylimos. Tačiau kaip dažnai rypaujame, kad viskas yra priešingai – aplinkiniai nekreipia į mus dėmesio, elgiasi nepagarbiai, įskaudina. Nors jei būsime sąžiningos, turėsime pripažinti, kad ne taip jau retai iš draugių ar draugų, kolegų ar viršininkų, vyrų ar vaikų sulaukiame komplimentų.