Skambinti +370 618 49687
Visi turime emocinių poreikių ir norime, kad jie išsipildytų. Norime būti mylimi, svarbūs, reikalingi. Kai tokie nesijaučiame, tampame kandidatais į priklausomybių aukas. Nemylėtų ir nemylinčių savęs tėvų šeimoje gimęs ir užaugęs asmuo gyvena tik pusiau – vis ieško kito žmogaus ar jo pakaitalo (alkoholio, narkotikų, kt.), galinčių kompensuoti tai, ko labiausiai trūksta, - saugumo ir meilės.
Mūsų gyvenimas pilnas priklausomybių. Deja, šiaip ne taip daugelis atpažįsta tik įjunkimą į kvaišalus – alkoholį ar narkotikus. Visos kitos priklausomybės – nuo kompiuterio, pirkimo, lošimų, maisto, nuotaikų, darbo, santykių – taip ir lieka paslaptimi.
Kuomet parduotuvių vitrinos pasipuošia iškabomis su procentų ženklais, džiūgaujame – atėjo prekių nukainojimo metas. Suprantama, jog verslininkai, mažindami ir taip keliskart išpūstas prekių kainas, tikisi atsikratyti nuo mados podiumo nužengiančių gaminių, atlaisvinti vietas naujesniems.
Noriu papasakoti istoriją, kokių psichologai išgirsta ne vieną ir ne dvi. Tai liūdesio ir ilgesio istorija, kurią išgirdau prieš gerą dešimtmetį. Ją man papasakojo gyvenimo viduramžį peržengusios moters duktė. Daugiau kaip ketvirtį amžiaus jos mama petys į petį pragyveno kartu su įdomiu, kūrybingu, darbščiu ir mylinčiu vyru, kokie dažniau pasitaikydavo mūsų tėvų kartoje. Deja, tas sėkmingas tėvų gyvenimas negrįžtamai sudužo vieną vakarą, vyrui ir tėvui žuvus. Į šipulius subyrėjo mamos planai apie jaukią ir ramią senatvę kartu, atsivėrė klaiki ateities nežinomybė, skaudus vienišumas ir bejėgiškumas.
Konsultacijon atvyko graži, liekna keturiasdešimtmetė. Aš kaip visada pradėjau kalbą nuo informacijos apie klientės gyvenimą. Moteris pasisakė savo profesiją ir staiga, jos veidą nušvietus šypsenai, tarė: „Mes įsidukrinom mergytę. Jai dabar jau trys metukai“. Papasakojo, kokia šauni dukrytė, kaip jos atėjimas į šeimą praturtino gyvenimą. Gailėjosi, kad tuščiai praleido dešimt vedybinio gyvenimo metų, švaistydama juos dirbtiniam apvaisinimui. „Kodėl aš buvau tokia kvaila, juk jau daug anksčiau galėjom užauginti vaikelį“, - su kartėliu balse ištarė.
Visi turime emocinių poreikių ir norime, kad jie išsipildytų. Norime būti mylimi, svarbūs, reikalingi. Kai tokie nesijaučiame, tampame kandidatais į priklausomybių aukas. Nemylėtų ir nemylinčių savęs tėvų šeimoje gimęs ir užaugęs asmuo gyvena tik pusiau – vis ieško kito žmogaus ar jo pakaitalo (alkoholio, narkotikų, kt.), galinčių kompensuoti tai, ko labiausiai trūksta, - saugumo ir meilės. 
Mūsų gyvenimas pilnas priklausomybių. Deja, šiaip ne taip daugelis atpažįsta tik įjunkimą į kvaišalus – alkoholį ar narkotikus. Visos kitos priklausomybės – nuo kompiuterio, pirkimo, lošimų, maisto, nuotaikų, darbo, santykių – taip ir lieka paslaptimi.
Kuomet parduotuvių vitrinos pasipuošia iškabomis su procentų ženklais, džiūgaujame – atėjo prekių nukainojimo metas. Suprantama, jog verslininkai, mažindami ir taip keliskart išpūstas prekių kainas, tikisi atsikratyti nuo mados podiumo nužengiančių gaminių, atlaisvinti vietas naujesniems.
Noriu papasakoti istoriją, kokių psichologai išgirsta ne vieną ir ne dvi. Tai liūdesio ir ilgesio istorija, kurią išgirdau prieš gerą dešimtmetį. Ją man papasakojo gyvenimo viduramžį peržengusios moters duktė. Daugiau kaip ketvirtį amžiaus jos mama petys į petį pragyveno kartu su įdomiu, kūrybingu, darbščiu ir mylinčiu vyru, kokie dažniau pasitaikydavo mūsų tėvų kartoje. Deja, tas sėkmingas tėvų gyvenimas negrįžtamai sudužo vieną vakarą, vyrui ir tėvui žuvus. Į šipulius subyrėjo mamos planai apie jaukią ir ramią senatvę kartu, atsivėrė klaiki ateities nežinomybė, skaudus vienišumas ir bejėgiškumas.
Konsultacijon atvyko graži, liekna keturiasdešimtmetė. Aš kaip visada pradėjau kalbą nuo informacijos apie klientės gyvenimą. Moteris pasisakė savo profesiją ir staiga, jos veidą nušvietus šypsenai, tarė: „Mes įsidukrinom mergytę. Jai dabar jau trys metukai“. Papasakojo, kokia šauni dukrytė, kaip jos atėjimas į šeimą praturtino gyvenimą. Gailėjosi, kad tuščiai praleido dešimt vedybinio gyvenimo metų, švaistydama juos dirbtiniam apvaisinimui. „Kodėl aš buvau tokia kvaila, juk jau daug anksčiau galėjom užauginti vaikelį“, - su kartėliu balse ištarė.