Skambinti +370 618 49687
Sunku surasti tokį žmogų, kuris niekada nepatyrė gėdos. Greičiau sutiksime tuos, kurie skundžiasi bendraujant skruostus išpilančiu raudoniu, virpančiomis rankomis ir prakaito dėmėmis pažastyse. Tuomet, kai mus kritikuoja, žemina ar išjuokia tie asmenys, kurie mums svarbūs, kuriuos gerbiame ar mylime, neišvengiamai susigėsime.
Ar kada nors susimąstėte, ką įdomaus apie savo gyvenimą galėtumėte papasakoti žurnalistui, nusprendusiam paimti iš jūsų interviu? Ką dar nepatirto išgyvenote, kokios išminties sukaupėte, kas patrauktų skaitytoją? Nevalingai šis klausimas iškyla atsivertus kokį žurnalą ar laikraštį, pažiūrėjus televizijos pokalbių laidą. Žvaigždės ir žvaigždutės žarsto prisipažinimus, ką myli, kokios moterys ar vyrai patinka, ką mėgsta valgyti, kur atostogauja, kokį automobilį vairuoja.
Tik išlipusios iš lopšio ir išmokusios savomis kojomis nukreivuliuoti prie stebuklingo daikto – veidrodžio jau tada stebėjomės tuo, ką matome, ir badėme vaizdelį seiliotu pirštuku. Reikėjo keletą metelių pakentėti šiame pasaulyje, kad susigaudytumėme, jog ta mergytė iš veidrodžio – tai mūsų atspindys.
Atrodo, jau seniai mūsų krašte neraštingumas likviduotas. Juk neraštingu laikome tą, kuris nemoka nei skaityti, nei rašyti. Bet kaip pavadinti tuos, kurie nei suvokia, kas su jais vyksta, nei gali savo emocijas pavadinti, nei sugeba jas kontroliuoti?
Šiandien susimąsčiau apie neteisybę. Apie neteisybę tėvo atžvilgiu. Ir apie tos neteisybės padarinius. Apie piktus, agresyviai per kitų galvas besiveržiančius bendrapiliečius, apie norą gauti, nenuvarvinus nė lašelio prakaito, apie išniekintus vaikus, apie maldas pinigui, apie dvasinių vertybių išjuokimą, apie neretą tyčiojimąsi iš Tėvynės.