„Visi vyrai – kiaulės“, „jiems tik viena terūpi“, „vyrai – neatsakingi maži vaikai“ – tokie ir panašūs „išminties“ perlai pažyra iš kai kurių moterų lūpų. Atrodo, jog vyrai joms – didžiausi gyvenimo priešai, kurių reikia saugotis arba sutikus kaip nors nuginkluoti.
Nuginklavimui visos priemonės leistinos: sugundyti seksualiai atrodančia apranga, laisvu, jokių vidinių taisyklių nestabdomu elgesiu, agresyviai užpulti, ieškoti kiekviename vyro žingsnyje jo kaltės ar nevykėliškumo ženklų.

Tokiam moterų elgesiui apibūdinti psichoterapijoje taikoma mizandrijos sąvoka. Žodis „mizandrija“ kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių „miseo“ ir „andros“ ir reiškia liguistą neapykantą vyrams.

Ir ne konkretus vyras ar visa vyrų giminė kuo nors yra dėta, neapykantos problema slypi tos moters asmenybėje. Tai komplekso, kuris susiformavo nuslopinus kai kuriuos lytinės tapatybės aspektus ir išnyko iš sąmonės ribų, rezultatas. Tokie kompleksai yra visiškai iracionalūs, tad neprieinami suvokimui ir todėl stipriai iškreipia konkrečios moters bendravimą, sutrukdo jai aiškiai matyti ir vertinti tikrovę.

Moters neapykantos vyrams priežastis – negatyvus motinos kompleksas. Šis darinys – tai instinktų ir emocijų nulemtas elgesio modelis, susiformavęs kaip reakcija į griežtą ir kontroliuojantį motinos elgesį su vaiku. Tokias motinas dažnai linkstama vadinti raganomis. Tokios raganos pasakose tik ir taikosi sunaikinti gerąsias sigutes ar grytutes, t.y. niekuo nekaltas mažas mergytes.

Negatyvus motinos kompleksas pasireiškia artumo baime, nenoru nuoširdžiai rūpintis kitais žmonėmis ir gauti iš jų dėmesį ir pripažinimą. Šis kompleksas pirmiausia nuvertina moteriškumą, paneigia visą buvimo moterimi esmę, t.y. švelnumą, motiniškumą, rūpestingumą, paslaugumą ir pan. Kuomet moteris savo moteriškąsias savybes pakeičia valdingumu ir jėgos demonstravimu, ji tampa ragana. Taigi, šis negatyvus motinos kompleksas lyg koks prakeiksmas yra perduodamas motinų dukterims iš kartos į kartą. Raganų grandinė turėtų tęstis nenutrūkstamai, kol kažkuri nebepanorės ja būti.

Kaip žinia, vaikui jo lyties tėvas yra modelis, pagal kurį jis konstruos savo lytinę tapatybę. Tad mergaitė, augdama nuolat bambančios, vyrą ir vaikus ujančios, amžinai nelaimingos motinos pašonėje, visiškai susitapatina su motina – ragana. Nukopijuojami ir motinos santykiai su dukters tėvu. O kaip žinia, jokia ragana (net pasakose) nepajėgi sukurti partnerystės. Štai kodėl pasakų piktosios ir bjauriosios būtybės lindi savo trobose ant vištų kojų vienut vienutėles.

Tokia moteris itin įtariai žvelgia į viską, kas nors truputį asocijuojasi su vyriškumu. Visai nereiškia, kad šios moterys – tai moteriškumo įsikūnijimas. Jos gali labai pabrėžti moteriškas kūno formas savo apranga, tačiau gali būti ir niekuo neišsiskiriančios būtybės. Svarbiausia – vyro artumas joms visuomet sukelia nerimą, kuris stipriai sutrikdo jų mąstymą ir elgesį.

Kaip dažnai tenka girdėti moteris skundžiantis, jog jų vyrai visiškai nedalyvauja namų ruošoje ar buitinių problemų sprendime. „Ak, vargšelės“, - galėtume užjausti tokias vyrų pamirštas sutuoktines. Bet išklausius ir antrąją pusę, išvysime visai kitokį vaizdelį. „Ji manęs net neįleidžia į virtuvę. Vis rėkia, kad pritaškiau vandens, ne jos tvarka sustačiau puodelius ir kad ne ten padedu prieskonių indelius“, - girdime iš tų vyrų lūpų.

Taigi veikiamoms mizandrijos pirmiausia būdingas elgesio nenuoseklumas, kuriam įtaką daro neigiamo motinos komplekso keliamas nerimas. Kadangi ši moterį tebelydinti motinos įtaka yra pasąmoninė, tad nekenčianti vyrų moteris nesuvokia nei savo elgesio priežasčių, nei tą elgesį lydinčių emocijų. Bandyti rodyti pirštu į tos moters nenuoseklų ir agresyvų elgesį – tuščias reikalas. Taip galima sukelti tik dar didesnį jos nepasitenkinimą, pyktį ir nusivylimą.

Motina – ragana taip pat pasižymėjo savo nenuoseklumu. Kaip žinia, kuo motinos elgesys su vaiku labiau stokoja aiškių principų ir vertybių bei jų laikymosi nuoseklumo, tuo sunkiau vaikui atsiskirti nuo motinos ir pradėti kurti savo minčių ir jausmų pasaulį. Tad su tokia motina užaugusiai dukrai sunku pasiekti individualumo, nes ji linkusi su visais jai reikšmingesniais žmonėmis psichologiškai susilieti.

Anot amerikiečių Jungo analizės specialistės Polly Young-Eisendrath, vyrų nekenčiančių moterų „kasdienybė perpildyta daugybės siekių ir baimių, perėjimų nuo norų išsipildymo troškimo prie pasyvios priklausomybės. Nors moteris rodys savo agresyvius jausmus, ji neigs jų reikšmę ir savo veiksmus vertins tik kaip atsakomuosius arba „valdomus“ kito žmogaus“. Taigi ši moteris gali užsipulti savo vyrą, kad jis vakarieniaudamas čepsi, o tai ją „varo iš proto“.

Moterį, nekenčiančią arba greičiau nepažįstančią vyrų, išduoda jos kalba. Tik paklausykime ir išgirsime, kaip ji viską ir visur skirsto į gera-bloga, teisinga-neteisinga, gražu-bjauru.

Tokios moterys dažnai pernelyg idealizuoja kitus žmones, ypatingai moteris. Jos linksta imituoti šių moterų – idealų elgesį, išvaizdą, net mąstyseną. P.Young-Eisendrath tvirtina, kad ši imitacija pašalina būtinybę pačioms remtis savo galva ir pojūčiais, pačioms pasirinkti, nuspręsti ir prisiimti atsakomybę. Juk jos visuomet jaučiasi akylai stebimos motinos – raganos, net ir tuomet, kai šios nėra šalia.

Tokios moterys gali graužti savo sutuoktinius, taip versdamos juos priimti sprendimą. Jos pasiryžusios viską daryti pačios, tik atsakomybę norėtų permesti vyrui. „Jei kas nors bus kaltas, tai tik jis“, - pasąmoningai siekia jos. Bet gi svarbiausia jos pačios tampa ir vyrų priverstinai prisiimtos atsakomybės kritikėmis ir vertintojomis.

Štai pavyzdys. „Vonioje reikia spintelės“, - kasdien primena arba gal bamba vyrui žmona. Ji nesiūlo pasitarti, kartu nuspręsti, išgirsti vyro nuomonę. Ji netgi neprašo vyro tą spintelę sukalti ar nupirkti. Ji tiesiog jaučiasi nelaiminga, kad vyras „neperskaito“ jos minčių ir nesupranta, kad kaip tik tos spintelės ji ir norėtų. Užtat nepamiršta kasdien jį užsipulti ir išvadinti tinginiu, egoistu, beširdžiu. Visas spintelės vonioje reikalas baigiasi (jeigu baigiasi) siaubingu konfliktu su keiksmais, ašaromis ir ilgalaike karinga tyla.

Hogie Wyckoff, amerikiečių psichoterapeutė, išrikiuoja visą neapykantą vyrams jaučiančių moterų galeriją. Pirmiausia joje išvysime moterį – Stulbinančią Gražuolę. Tai moteris, kurios mintys ir požiūris į gyvenimą nulemti moterų žurnalų ir televizijos. Ji – fizinio grožio kūrimo vergė, nes tik grožiu ir jo demonstravimu yra išmokusi pasiekti pripažinimo, tikėtina, kad tik jos grožiu didžiavosi šios moters motina. Nesveikas grožio vaikymasis bet kokia kaina tampa Stulbinančios Gražuolės tragedija – niekas joje nenori ir negali įžvelgti asmenybės, nes yra pribloškiami jos akinančios išorės.

Stulbinanti Gražuolė yra nusivylusi vyrų gimine, nes jai taip ir nepavyksta sutikti princo, kuris sugebėtų atspėti jos norą būti vertinamai kaip asmenybei. Visi vyrai temato tik tai, kas jiems prikišamai rodoma – graži ir seksualiai pateikta išorė. „Visi jie – niekšai, tik ir siekiantys įsiversti mane į lovą“, - įsiūčio deginama nusprendžia gražuolė. H. Wyckoff tvirtina, kad grožiui nuvytus, tokioms neapykantos vedinoms moterims dažnai prilipdoma raganų ar kalių etiketė ir savo gyvenimo saulėlydį joms tenka pasitikti vienatvėje. Koks vyras ištvers, kai į jį žvelgiama kaip į niekšą!

Kita šioje mizandrijos galerijoje būtų moteris – Ragana. Tai pavojinga priešininkė, nes vyrus ji visada paguldo ant menčių, jų argumentus įveikdama savo intuicija ir nuojautomis bei visokiomis magiškomis galiomis. Išties ji daug laiko praleidžia palinkusi prie ezoterinių veikalų, eksperimentuodama su kortomis, horoskopais ar stebuklingų žolelių mišiniais.Moteriai – Raganai žmonės, ypač vyrai, atrodo įtartini ir pavojingi. Tad ji būna nuolat pasiruošusi kovai. Tokia moteris jaučiasi gerokai pranašesnė už vyrus, nes tiki ypatinga moterų galia pažinti magiją, kortas, astrologiją. Širdyje ji jaučiasi nekalta vaidilutė, sauganti šventąją moterystės ugnį ir ypatingas, tik moterims atsiveriančias pasaulio paslaptis.

Su moterimi - Ragana geriau nesiginčyti ir nesipykti, nes ji nesiteiks atsakyti į logiškus jūsų argumentus ar priekaištus. Greičiau ji gali tapti įtari ir kenkėjiška. Moteris – Ragana savo energiją nukreipia ne į problemos įsisąmoninimą ar kompromisų ieškojimą, bet kuria keršto planus bei rezga bendravimo sunkumus. Dėl nevaldomos, destruktyvios vidinės energijos tokiai moteriai retai pavyksta sukurti ilgalaikius ir sėkmingus partnerystės su vyru ryšius.

Trečioji vyrų nekenčiančiųjų galerijoje – Diržinga moteris. Tai moteris, kuri savo elgesiu greičiau primena vyrą, o ne moterį. Ji linkusi veltis į konkurencines kovas, aršiai siekti karjeros aukštumų. Ir visa tai daro vyriškais metodais, išstumdydama pakelyje pasitaikančius vyrus į šalis. Ši moteris – vyro priešininkė, ir ji to nė kiek neslepia.

Tokia moteris nerodo savo silpnybių, jos niekada nepamatysime verkiančios ar drebančios iš baimės. Ji su panieka žvelgia į vyrus, kurie nesugebėjo jos įveikti. Tuo pat metu ji nemėgsta ir moterų draugijos, kurią mielai pakeičia dalykine draugyste su vyrais.

Partnerystėje su Diržingąja vyras turi būti pasiruošęs nuolat eiti ristynių, nes ji nepakęs atsidurti blogesnėje padėtyje, pavyzdžiui, prižiūrėti vaikus ar gaminti pietus. Kadangi ji įvaldžiusi savo jėgą ir nebijo leistis į kovas, tad jos partneriui telieka viena iš dviejų alternatyvų – nusileisti ir tapti tokios moters šešėliu arba bėgti šalin. Bet ir pabėgti nuo jos ne taip paprasta, nes ji nesileis taip pažeminama ir puls bėglį, nesiskaitydama su priemonėmis.

Kaip ir vyrai, nekenčiantys moterų, taip ir jiems neapykantą auginančios moterys sunkiai įsisąmonina, jog jų nemalonaus gyvenimo ir pašlijusių santykių priežastis tūno jų asmenybėje. Tačiau tos, kurios išdrįsta į save pažvelgti ir išsigąsta, išvydusios piktas raganos akis, įgyja galių sugrąžinti pirminį moters vaizdą. Juk ir pasakose kartais raganos atvirsdavo į puikias karalaites.