Psichologinės bendravimo grupės


Pavėlavusi laimė

Aušra Griškonytė

Konsultacijon atvyko graži, liekna keturiadešimtmetė. Aš kaip visada pradėjau kalbą nuo informacijos apie klientės gyvenimą. Moteris pasisakė savo profesiją ir staiga, jos veidą nušvietus šypsenai, tarė: „Mes įsidukrinom mergytę. Jai dabar jau trys metukai“. Papasakojo, kokia šauni dukrytė, kaip jos atėjimas į šeimą praturtino gyvenimą. Gailėjosi, kad tuščiai praleido dešimt vedybinio gyvenimo metų, švaistydama juos dirbtiniam apvaisinimui. „Kodėl aš buvau tokia kvaila, juk jau daug anksčiau galėjom užauginti vaikelį“, - su kartėliu balse ištarė.

Toliau mes kalbėjomės apie klientės problemas darbe, dėl kurių ji ir kreipėsi. Bet manęs taip ir nepaliko jos ištarti žodžiai „Juk jau daug anksčiau galėjom užauginti vaikelį“.

Prisiminiau moteris, kurias teko sutikti, liejusias ašaras dėl savo bevaikystės. Prisiminiau jų pasakojimus, kaip jos lyg į mūšį vykdavo į medikų eksperimentus įterpti į jų gimdas tas būsimas atžalas iš mėgintuvėlių. Paskendusios neviltyje jos kalbėdavo apie begalinius kiaušintakių prapūtimus, apie krepšiais suvartotus hormoninius preparatus, apie mylėjimąsi su vyru pagal griežtai nustatytą grafiką.

Jos būdavo išbandžiusios viską: būrėjas, burtininkes, ekstrasensus. Keletas net prausėsi priešaušrio rasa, vartojo kaimo močiučių suruoštas užpiltines. Ir be abejo, karštai maldavo Viešpatį išpildyti jų karštą norą – sulaukti palikuonių. Viešpats tylėjo. O gal ir atsakė, bet tos moterys neišgirdo.

Mąsčiau, kodėl dedamos tokios beprotiškos pastangos pergalėti lemtį. Kodėl šie žmonės negalėtų priglobti motinų netekusių vaikelių? Gal tos moterys ir jų vyrai yra pernelyg savininkiški? Gal įsitikinę, kad palikuonis, atsiradęs iš jų syvų, bus pranašesnis už tuos, kuriuos gyvenimas apgyvendino kūdikių ir vaikų namuose? Betgi kaip žinoma, daugelis apsigimimų kaip tik paliečia tvarkingai gyvenančių porų vaikelius. O gal šios kenčiančios moterys ir jų vyrai yra aukos visuomeninės nuomonės, jog gyvenimas būna prasmingas, kai pasistatai namą, pasisodini šalia jo medį ir tuomet tetrūksta tik pasigimdyti vaiką.

Visai suprantama, kad daugeliui moterų ateina metas, kai norisi kažkam išlieti savo meilę ir rūpestį, kuriais ji pritvinko. Mylėti vaiką visai ne tas pats, kas apkabinti vyrą, paruošti jam vakarienę, išlyginti drabužius ar atsiduoti jam mylintis. Auginti vaiką – tai nuolat jausti, kaip besąlygiškai jis pasitiki, kaip gyvybiškai jam būtini apkabinimai, jūsų rūpestis, užuojauta ir padrąsinimai.

Juk nugriuvęs ir užsigavęs jis balsu pranešdamas jums apie įvykusią nelaimę, skuba kuo greičiau panirti į saugų ir nuskausminantį mamos ar tėčio glėbį. Naktį, užpultas košmaro siaubūnų, jis skuodžia pasislėpti tėvelių lovoje. O sunkiai susirgęs, išplėtęs išgąsčio kupinas akutes ir stipriai įsikibęs į mamos ranką klausia: „Mamyte, ar viskas bus gerai?“ Ir pakanka mamos šypsenos ir buvimo šalia, kad išgąstis atlėgtų, ir vaikutis pajėgtų pasitikti net sunkiausią lemtį.

Tad nejaugi kai iš tavęs lyg pienas iš krūtų liejasi meilė, negalėsi pamilti vaiko, kuris atėjo ne iš tavo įsčių? Nejaugi tas žinojimas sunaikina meilę? Štai apie ką paskatino mane susimąstyti tos keturiasdešimtmetės džiaugsmas.

Be abejo, aš žinau tą paslaptį, kodėl taip įnirtingai siekiama susilaukti SAVO vaikelio. Už šių milžiniškų pastangų slypi mirties baimė. Ji tuo didesnė, kuo atkaklesnės pastangos. Nė nesuvokdami kodėl, žmonės siekia įveikti tą neišvengiamą gyvenimo faktą, pratęsdami save per savo palikuonis. Pagimdyti vaikai – tai tarsi mes, peržengę savo būtį.

Nerasime nė vieno, kuris nesibaimintų peržengti gyvenimo slenkstį. Baigties bijo ir tie, kurie bravūriškai tvirtina, kad numirti jiems – vienas juokas. Deja, net savižudis yra sukaustytas jos siaubo. Tad kaip su tokiu šiurpulį varančiu baimės jausmu gyventi? Sąmoningai ir nesąmoningai ieškome gudrybių, kaip apgauti save pačius, kad galėtume pasitikti rytojų su džiaugsmu, o ne siaubo paralyžiuoti.

Bet ar tikrai, pagimdydami vaiką, mes apgauname mirtį? Gal mirtis krizena į kaulėtą saują, matydama mūsų žūtbūtines pastangas pasiekti nemirtingumą? Juk iš dulkės atėjom, dulkėm pavirsim. Betgi žmogui būdinga viltis.

Kodėl savo viltimi ir užmojais nepradžiuginti svetimo vaiko? Kodėl jo, kažkokios nesusipratėlės motinos ir nesubrendusio tėvo atstumtos atžalėlės, neglausti prie savo krūtinės. Ar jūs įsitikinę, kad joje nesuspurdės širdis? Pabandykite bent kartą, atverkite kūdikių ir vaikų namų duris.