Visi turime emocinių poreikių ir norime, kad jie išsipildytų. Norime būti mylimi, svarbūs, reikalingi. Kai tokie nesijaučiame, tampame kandidatais į priklausomybių aukas. Nemylėtų ir nemylinčių savęs tėvų šeimoje gimęs ir užaugęs asmuo gyvena tik pusiau – vis ieško kito žmogaus ar jo pakaitalo (alkoholio, narkotikų, kt.), galinčių kompensuoti tai, ko labiausiai trūksta, - saugumo ir meilės.

R.Hemfelt, F.Minirth ir P.Meier priklausomybę vaizduoja lyg daugiasluoksnį pyragą, kurio pagrindas – meilės troškimas. Jį uždengia kitas sluoksnis – prievarta sau, kuomet tampama kurčiu saviems poreikiams, jausmams ir mintims. Šį prievartos sluoksnį užkloja iškreipti santykiai, kuriems pasirenkami tokie pat priklausomi asmenys, norintys meilės gauti, tačiau negalintys jos duoti (neturintys meilės rezervo). Tokie varginantys santykiai pasireiškia įvairiausiais simptomais tiek kūne, tiek elgesyje. Priklausomybės pyrago „kremas“ – tai įkyrus žmogaus elgesys, žalojantis jo paties ir jo artimųjų gyvenimus.

Ar įmanoma ištrūkti iš ydingo priklausomų santykių rato? Specialistai sako „taip“, tačiau perspėja, jog išsivadavimo kelias ilgas ir nelengvas. Minėtieji psichiatrai – psichoterapeutai išskiria 10 išsivadavimo iš priklausomybės žingsnių:

1)  Būtina apžvelgti savo istoriją ir pripažinti tiesą apie savo senelius, tėvus ir jų šeimas. Nustebsime paaiškėjus, kad priklausomybių tradicija perduodama iš kartos į kartą.

2)     Reikės peržiūrėti dabartinius savo santykius, ištyrinėti savo ribas. Ypatingai svarbu atrasti ignoruojamus savo poreikius: kur bijome kitam ištarti „ne“, nusileidžiame partnerio įgeidžiams, kaprizams, agresijai.

3)     Turėsime kasdien sąmoningai kontroliuoti ne kitą, mums svarbų asmenį, bet savo priklausomybę. Atrasime, jog puolame kitus gelbėti, jiems padėti ar auklėti tuomet, kai patys jaučiamės itin nesaugūs, kai norime, kad tie svarbūs kiti mus gelbėtų, mums padėtų ar pasirūpintų.

4)     Norime ar ne, bet teks užaugti ir atsisveikinti su tėvų namais. Nebegalėsime, kai mums nesiseka partnerystėje, su ašaromis pulti į glėbį mamai ar tėčiui, užkraudami jiems savo skausmo, nevilties, pykčio naštą. Turėsime išmokti gyventi be tėvų „piniginių injekcijų“ į dėl mums neaiškių priežasčių vis skylėtu tampančiu mūsų biudžetą.

5)     Teks iškęsti nelengvą gedėjimo dėl vaikystėje negautos ir, deja, jau niekada nebegausimos meilės laikotarpį. Tas liūdnas metas – puikus laikas susidraugauti su skausmu ir liūdesiu – ištikimiausiais suaugusio ir brandaus žmogaus gyvenimo palydovais.

6)     Ateis metas atsimerkti naujam gyvenimui, naujai tikrovei, naujiems sprendimams. Tuomet pasijusime lyg naujai užgimę, įgysime naująjį „aš“.

7)     Naujasis „aš“ kaups naują patirtį, priims naujus sprendimus. Kartais patys nustebinsime save, kad pasielgėme visai ne taip, kaip ilgus metus buvome įpratę.

8)     Teks peržvelgti visą pragyventą gyvenimą, atsisveikinant su iliuzijomis, senomis nuoskaudomis, ir kurti realesnius ateities planus ir vizijas.

9)     Turėsime išmokti atsiskaityti sau už savo poelgius, planus, sprendimus. Kitaip tariant, išmoksime prisiimti atsakomybę už save. Negalėsime guostis: „jis mane skaudina“, „ji man kelia pyktį“, „ko iš manęs norite, kai tėvai manęs nemylėjo“. Žvelgsime į visus kliuvinius tardami: „Tai mano problema. Ir aš galiu ją išspręsti.“

10)  Besivaduojantiems iš priklausomybių svarbus palaikymas. Tad teks surasti mums palankių, suprantančių žmonių, kurie nepuola mūsų „gelbėti“, tačiau išklauso ir supranta.