Skundžiamės, dejuojame, jog šiuolaikiniai vaikai kelia vis daugiau galvos skausmo. Jie dirglūs, nervingi, nepaklusnūs, agresyvūs. Jie nemoka draugauti, jie turi problemų mokykloje. Tik ar vieni vaikai čia kalti?

Vaikas tampa žmogumi ir asmenybe tik sąveikoje su savo tėvais, ypač motina. „Jeigu norime, kad kūdikis užaugtų sveiku, nepriklausomu ir visuomeniškai orientuotu suaugusiu žmogumi, jam absoliučiai būtina gauti gerą pagrindą. Tokį pagrindą gamtoje laiduoja motinos ir kūdikio ryšys, vadinamas meile“, - neabejoja pasaulinio garso vaikų psichoanalizės lyderis dr. Donald W. Winnicott.

Nėra mokyklų, kuriose būtų mokoma motinystės. Pradžiamokslį kiekviena moteris įgyja stebėdama savo motiną ir kitas giminės moteris. Jų elgesys su vaikais, jų reagavimas į vaikų poreikius ir problemas įsirašo mergaitės asmenybėje lyg kompiuterio atmintyje.

Motinystės žinių ir išminties perdavimas vienos kartos moterų jaunesniajai kartai neretai vyksta visiškai nesąmoningai. Tad motina, sekusi netikusiu savo motinos santykiu su vaikais, tą patį lyg kokį kraitį perduos savo dukrai. Šioji gali net nesuvokti, pavyzdžiui, kodėl ji pyksta, kai jos vaikas vaikšto papūstomis lūpytėmis. Tik giliau pažvelgusi į savo gyvenimą ši moteris supranta, kad taip su ja elgėsi ir jos mama.

Motinos meilė, anot vieno iš psichoanalizės klasikų Erich Fromm, susiduria su dviem milžiniškais uždaviniais: motina rūpinasi ir prisiima atsakomybę už vaiko gyvybės išsaugojimą ir jo auginimą bei kartu ji skiepija savo palikuoniui pojūtį, jog gyventi ir būti tuo, kuo esi, tiesiog puiku.

Svarbiausia motinos meilėje yra tai, jog atsidavimas vaikui neįmanomas neperžengiant savęs, tad, gimus kūdikiui, moters asmeniniai poreikiai ar interesai nustumiami į antrą planą. Savo gyvenimo pajungimas vaiko poreikių atpažinimui ir tenkinimui suteikia motinos gyvenimui prasmę. Štai kodėl taip sunkiai kai kurios motinos atsiplėšia nuo savo atžalų, paleisdamos juos savarankiškam gyvenimui. Kurioziška kai motinos, kalbėdamos apie savo jau senokai pilnametystės sulaukusį vaiką, sako „mes“, t.y. lyg jos „kūdikis“ ir ji tebebūtų viena.

Neretai motinai sunku pripažinti, kad jos motinystė nėra tobula. Ir vaikui sunku augti šalia didybės ir visagalybės idėjų užvaldytos motinos. Kabindamasi į susikurtą tobulos motinos vaizdą tokia motina tik dar labiau pagilina prarają tarp jos vaiko.

Rusijoje atlikti probleminių vaikų, turinčių įvairaus pobūdžio bendravimo, mokymosi ir sveikatos problemų, šeimų tyrimai atskleidė, kad beveik dauguma šių vaikų motinų buvo įsitikinusios, kad problemų turi arba tik jų vaikas, arba tėvai kartu su vaiku, t.y. „mes“. Motinos nenorėjo pripažinti, kad jų pačių asmenybė galėjo turėti esminę įtaką nesėkmingam vaiko asmenybės formavimuisi.

„Motinos meilė labai „rupi“: joje rasime ir savininkiškumo, ir godumo, ji gali plykstelėti pykčiu („galas griebtų tą vaiką“), bet ji ir kilni, ir galinga, ir nuolanki“, - apie normalios motinos normalią meilę savo vaikui sakė D.W. Winnicott.

Vaikams nereikia tobulų motinų. Psichoterapinę konsultaciją lankantys vaikai, paklausti, ko jie labiausiai norėtų iš savo mamų, tvirtino, jog jie jaustųsi laimingi, jei jų mamos ant jų nepyktų ir nesibartų, juos išklausytų ir mylėtų“. Šie vaikai neužsiminė nei apie brangius žaislus, nei ypatingas pramogas, nei keliones po platųjį pasaulį.

Rusų vaikų psichiatras Aleksandras Zacharovas problemiškų vaikų, kuriems sunku susirasti draugų, prisitaikyti prie reikalavimų mokykloje, atkakliai siekti tikslo ar suvaldyti vidinę įtampą ir agresiją, motinas suskirstė į keletą tipų.

Pirmąjį motinų tipą jis pavadino „Karalienėmis, kurios niekada nesijuokia“. Tai motinos, paskendusios begaliniuose rūpesčiuose ir kamuojamos nerimo, kurio nepajėgia valdyti. Jos ypatingai daug energijos skiria buities darbams: švarai, mitybai. Nusiplūkusios darbe ir namie šios motinos nebeturi nei jėgų, nei noro atsiduoti vaikams. Bendraudamos su savo vaikais tokios motinos nuolat moralizuoja, apeliuoja į vaiko pareigos ir sąžinės jausmus, net jei tas vaikas dar tik darželinukas. Jų meilė greičiau tėra kažkokių taisyklių ir principų rinkinys.

„Nesijuokiančiomis karalienėmis“ tampama dar vaikystėje. Pažvelgusios į savo praeitį jos atranda, kad dar vaikystėje jos prarado žaismingumą ir džiaugsmą, nes buvo priverstos spręsti kažkokias visai nevaikiškas problemas: vienas ar abu tėvai girtavo, skyrėsi ar sunkiai sirgo. Tad užduotis išgyventi persvėrė emocijas ir jausmus. Tad ir su savo vaikais jos nebegali atsiverti, todėl emocinį šaltumą pridengia pamokslavimais, kritika ar vaiko trūkumų paieška.

„Nesijuokiančių karalienių“ vaikai, jau būdami užaugę, tvirtina, kad visada jautėsi nepakankamai geri savo motinoms, o motinų meilę turėję greičiau išmąstyti, nes jos nepatyrę.

Kita problemiškų motinų grupė – „Sniego karalienės“. Jos stokoja gebėjimo suvokti vaiko poreikius, yra emociškai neraštingos, orientuotos tik į save. Vaikus jos suvokia kaip galvos skausmą, nes nepajėgia pajusti jų išgyvenimų, atpažinti jų problemų, o vaiko emocinis pasaulis – nepažįstama žemė.

„Jei kreipdavausi į mamą kokiu klausimu, ji tik susinervindavo, aprėkdavo, kad esu žioplys, ir liepdavo dingti jai iš akių, nes ji esanti pavargusi“, - prisimena vyriškis. – „Ilgai maniau, kad mama manęs nemyli, nes jaučiausi jos nepastebimas ir negirdimas“.

„Miegančioji gražuolė“ – tai tipas motinų, skrajojančių fantazijų pasaulyje, tačiau visiškai pasyvių realiame gyvenime. Jos niekaip nesugebėjo išaugti iš paaugliškų iliuzijų apie gyvenimą, tad vis dar laukia šauniojo princo, stebuklingos progos pradėti gyvenimą iš naujo, idealios meilės. Kadangi tų idealų nuolat laukti sunku, tad šios motinos jaučiasi pavargusios, nereta kamuojasi depresijoje. Išsekusios motinos nebeturi jėgų savo tikriems gyviems vaikams. Geriausiu atveju jos pajėgios rūpintis tiesiog gražia lėle.

„Miegančiųjų gražuolių“ suaugę vaikai teigia, jog užaugo taip ir nepažinę savo motinų, nes motinos gyvenusios ne šiame pasaulyje. „Reikėdavo vos ne šaukti mamai į ausį, kad atkreiptum jos dėmesį. Ji visada atrodydavo užsisvajojusi“, - pasakoja trisdešimtmetė.

„Generolė“ – tai visus namų gyventojus komandomis ir riksmu valdanti motina. Tiems, kas jos įsakymams surizikuoja nepaklusti, gresia pavojus – „generolė“ smogia į jautriausią vietą. Šią motiną suerzinti ar įsiutinti vieni niekai, nes tam, atrodo, ji visada pasiruošusi. O kai ji įtūžta, nesibodi net fizinių bausmių.

„Savo motinos aš visada bijojau. Kai ji supykdavo, daužydavo per galvą kuo papuolė. Esu nekart gavęs batu, rankine, knyga ar samčiu“, - dalijasi skaudžiais prisiminimais dabar jau mokslų daktaras.

„Chaotiška motina“ yra tikras vulkanas. Jos visur pilna, ji vienu metu dirba daugelį darbų, bendrauja su keletu žmonių. Jos draugių ir pažįstamų ratas begalinis, nes ji hipersociali. Tokia motina visą laiką blaškosi iš vieno kraštutinumo į kitą. Čia ką nors leidžia, žiūrėk, jau kitą dieną tai draudžia. Vaikui sunku suvokti pagal kokias taisykles reikia šalia tokios motinos gyventi, nes šios sprendimai yra valdomi nuotaikų. „Gyvenome lyg ant veikiančio vulkano kraterio krašto“, - taip apibūdina savo savijautą tokios motinos sūnus.

„Chaotiška motina“ linkusi gyvenimą labai dramatizuoti – jai vieni niekai iš musės išpūsti dramblį. O į susikurtas problemas ji reaguoja itin emocingai. Šalia esantys vaikai tas kunkuliuojančias motinos emocijas sunkiai ištveria.

Vaikams ne pyragai ir su motinomis „perekšlėmis“. Tai nerimastingos motinos, kurios niekada to nerimo nesuvokia ir nepripažįsta, bet jį nuo savęs paslepia po begalinio pasiaukojimo kauke. Jos pasiryžusios gyventi, kvėpuoti ir viską daryti už vaiką. Kai vaikas tokio pasiaukojimo ima kratytis, „perekšlės“ labai įsižeidžia ir apkaltina savo atžalą nedėkingumu.

Ši nesaugi motina pasaulį mato kaip pabaisų ir pavojų knibždėlyną, į kurį bijo paleisti savo vaikus, tad neatsitraukia nuo jų nė per žingsnį. Ji žino apie kiekvieną vaiko problemėlę, tad skubiai siekia ją pašalinti, kad tik mylimo vaikelio veido netemdytų rūpesčio šešėlis. Taip sėkmingai užaugina socialiai neįgalų individą, kuris vienas be mamos jaučiasi išsigandęs, bejėgis, nesavarankiškas.

Kita vertus, ir mama „perekšlė“, netekusi galimybės aukotis, pavyzdžiui, kai jos vaikelį pasiglemžia žmona, nebemato gyvenimo prasmės ir dažnai nugrimzta nerime ir depresijoje.

Motina – „amžinas vaikas“ yra sunki našta jos vaikui, nes šis turi susikeisti vaidmenimis su savo gimdytoja. Šio tipo motinos aikštingos, bet kokia proga demonstruojančios kaprizus. Bet kokia problema jai – pasaulio pabaiga, rūpesčiai – nepakeliama našta, vaikai – lažas, o ji – aplinkybių auka.

Nesubrendusi motina visais įmanomais būdais stengiasi išvengti buvimo su vaikais, tad mielai juos atiduoda auginti tėvams, auklėms ar giminėms, nes vaiko poreikiai ją trikdo. Gyvendamas šalia bejėgiškos ir globos reikalingos, nuolat emocijomis reaguojančios motinos, jos vaikas anksti būna priverstas imti į savo rankeles atsakomybę už gyvenimą. Paprastai tokių motinų vaikai skundžiasi neturėję vaikystės.

„Šiais laikais itin dažnai kalbame apie blogai prisitaikiusius vaikus, tačiau tai vaikai, prie kurių iš pat pradžių, ankstyvaisiais etapais, nesugebėjo tinkamai prisitaikyti pasaulis“, - atkreipia dėmesį D. W. Winnicott. Asmuo, kuris pirmiausia ir įžengia į vaiko pasaulį, yra ir turi būti jo mama.

Motinos meilė nėra auka, bet nėra vien tik malonumas. Tai meilė, kurios jėgą lemia poreikis duoti. Jos tikslas – atiduoti tiek, kad vaikas galėtų jaustis galįs vienas stoti į akistatą su pasauliu. „Didžiausias atpildas davėjui (motinai) būtų, kai jis galėtų pasakyti, kad gavėjui (vaikui) jo jau nebereikia“ (psichologas Antanas Paškus).