Norėčiau dar kartą parašyti apie dietas, apie tą savo gyvenimo dalį, kai gyvenimas pagal dietą valdė mano vidinį pasaulį. Gyvename tikėjimu, kad  gražūs ir liekni valdo pasaulį. Ir nepastebime, kada peržengiame plonytę ribą tarp noro  geriau atrodyti  ir supratimo, kad esame priklausomi nuo maisto.

Priklausomam žmogui  maistas - tai vienintelis dalykas gyvenime, kurį jis kontroliuoja, nes daugiau nieko negali kontroliuoti. Bet ar įmanoma kontroliuoti tokį natūralų procesą – virškinimą ir mitybą? Atsakymas – ne. Ar visi tai supranta? Turbūt irgi ne, nes nemažai liūdnų istorijų  apie ilgalaiki badavimo  ar persivalgymo pasekmes. O gal mes pasirenkame tiesiog lengvesnį kelią - už visas mūsų nesėkmes kaltinti netobulą kūną  arba maistu malšinti skausmą, liūdesį, baimę, vienišumą ir kitus jausmus? Kodėl bijome jausti? Ar tik tobulas kūnas (o kas tai yra?) gali atnešti sėkmę ir laimę? O kasgi ta laimė: geresnis darbas, geresnis vyras ar moteris, pinigai, seksas, valdžia? Ar tikrai  mums to reikia? Gal visai dėl kitų dalykų – savo kūno ir psichikos ryšio – reikėtų nerimauti?

Deja,  taip nemąsčiau prieš 14 metų. Galima sakyti, visiškai nemąsčiau, nors  tai didelė mano gyvenimo dalis, karti, bet mano patirtis, vertinu ją. Nuo pat paauglystės tikėjau, kad jau kam kam, bet man tikrai reikėtų laikytis dietos.  Tai niekuo nebuvo pagrįsta - buvau  visiškai niekuo neišsiskirianti iš kitų paauglė. Dabar jau žinau, kad tokią nuomonę apie save man „padėjo“ susikurti tėvai, kurie niekada nematė manyje grožio. Būti negražiam jiems prilygo būti nesėkmingam.

Nuo bandymų laikytis dietų iš tikrųjų sustorėjau, nes prisibadavęs kūnas nori daug ir skaniai pavalgyti. Savo vienišumą norėjosi nuraminti šokoladu, o kad pajausčiau  skonį reikėjo jo suvalgyti nemažai, nes išalkęs kūnas norėjo greit pasisotinti. Tai neužtruko ilgai, nes valios vis tik aš visada turėjau.  Pradėjau  valgyti kitaip - dabar tai vadinama sveikai maitintis: skaičiuoti kalorijas, krimsti daug daržovių ir vaisių, po 18 valandos nevalgyti ir t. t.  Mums visiems gerai žinomų dietų krūva...  Sulieknėjau.  Tapau pasitikinčia savimi.  Pasikeitė gyvenimas. Aplink mane visada buvo nemažai vyrų, kurie ankščiau manęs nepastebėdavo. Dabar jie ėmė rodyti man dėmesį. Tada pirmą kartą pajutau didelį skausmą -  žmonės vertina  tik išorę, o ne vidų. Jei jie nenori manęs pažinti, kaip gyventi toliau - ar visą gyvenimą žiūrėsi į gražų veidą ir kūną?

Maždaug tada sutikau mylimą žmogų, su kuriuo sukūrėme bendrą gyvenimą. Jis tikrai myli mane ne tik už grožį, nors ir grožį visada vertino. Tai, ką teko išgyventi kartu, be meilės ir pagarbos žmogaus asmeniui, nebūtume ištvėrę. Tai mano vyro nuopelnas, nes aš buvau susirūpinusi tik tuo, ką valgau, kaip išlaikyti grožį ir figūrą. Bijojau jį prarasti.

Dabar su siaubu pagalvoju, kad pavojus jį prarasti buvo didelis, nes gyventi su  manimi reikėjo labai daug kantrybės. Visi – artimieji, draugai - nuo manęs tada nusisuko.  Sudėtinga  būti su žmogum, kuris turi gyvenimą pritaikyti prie maisto, yra išrankus, nes reikia valgyti taip, kad nesustorėtum, kuriam gaila švaistyti pinigus nueiti į restoraną, nes nežinia, ar ne per riebus restorano maistas, kuris valgo tik pagal nurodytas valandas ir negali nė kiek praalkti.  Maistas ne pagal grafiką – nesuvokiama.

Susirgau anoreksija. Pradėjau nešioti 34 dydžio drabužius, kai mano tikrasis yra 40. Apie anoreksiją nerašysiu, nes daug apie ją prirašyta. Nors iš anoreksijos išsikapsčiau fiziškai, psichologiškai tebebuvau palūžusi. Nežinojau, kaip toliau gyventi. Nuolat kamavausi klausdama savęs - valgyti ar ne, ką valgyti. Toliau buvo vis sunkiau. Nors ir anoreksija atsitraukė, bet negalėjau  susitaikyti su storesniu kūnu, mintys apie maistą užimdavo  90% mano minčių, nors aš nedirbu  virėja. Susirgau depresija, nors ne tik tai lėmė šitą ligą.

Noras pakeisti savo pilką gyvenimą ir gyventi nepriklausomai privertė mane mąstyti, o mąstydama pradėjau ir jausti. Tai užtruko beveik dvylika metų.  Labai daug savo gyvenimo praleidau ne veikdama ir kurdama, bet pasidavusi priklausomybei.

Jau beveik pora metų esu sveika, gyvenu negalvodama apie dietas, apie tai, ką dedu į burną. Neseniai  su drauge išvykome į egzotinę kelionę. Ten pamačiau save iš šalies, tai, kaip aš gyvenau ilgus metus, kaip atrodė mano gyvenimas pagal dietas. Ir tai, ką su siaubu išvydau, atvėrė akis- tai mano buvęs, bet ne šiandieninis gyvenimas.  Aš galiu valgyti kada noriu ir kiek noriu ( beje, aš noriu mažiau, negu tos, kurios laikosi dietų!), galiu būti alkana, galiu palaukti, galiu net pamiršti maistą, nes aplinkui yra tiek įdomių dalykų, galiu valgyti kartu, jei tai kažkam suteiks malonumą. Džiaugiuosi malonumu, kurį teikia sotumo būsena, nes ji leidžia gyventi, kurti, mylėti ir galvoti apie tai, kas svarbu. Tai laisvė gyventi.