Humoro jausmo turėjimas laikomas labai pageidaujama asmens savybe. Manoma, kad asmenys, pasižymintys geru humoro jausmu, lengviau tvarkosi su stresu, yra geresnės psichinės sveikatos, labiau sutaria su kitais, labiau pasitiki savimi.
Amerikietis psichologijos profesorius Rod A. Martin, tyrinėjantis humoro jausmą, sako, kad tokia humoro samprata vyravo ne visuomet, įvairiais žmonijos gyvavimo laikotarpiais humoro samprata kito. Štai senovės graikai manė, jog humoru, juokavimu žmonės siekia pranašumo, jo įgaudami pajuokiant kvailus, silpnus, negražius, ir to jie nelaikė teigiamu dalyku. Iki XVII amžiaus pabaigos buvo socialiai priimtina juoktis iš nesėkmingų, neįgalių ar sergančiųjų psichinėmis ligomis, šiurkščios, pajuokiančios pastabos buvo įprastas bendravimo būdas to meto aukštuomenėje. XVIII amžiaus humanistinių judėjimų dėka šios agresyvios juoko formos imtos laikyti nepriimtinomis ir vulgariomis, o humoras imtas suprasti kaip išskirtinai palankus, tolerantiškas, geranoriškas juokimasis iš pasaulio netobulumo ir bendrų žmogiškosios prigimties silpnybių, taip pat kaip gebėjimas pasijuokti ir iš savęs. Karalienės Viktorijos laikais humoro jausmas šia prasme tapo vertybe, tokia pačia kaip išmintis ir tolerancija. Taigi, juokavimas kaip bendravimo būdas, yra universalus žmonėms būdingas reiškinys, tačiau jis, labiau nei bet kuri kita bendravimo priemonė, yra labai susijusi su sociokultūriniu kontekstu.  
Koks yra lietuviškas humoras? Jis kito priklausomai nuo laikmečio ir esamos valstybės santvarkos. Kažkada mūsų seneliai juokėsi iš Pupų dėdės, vėliau visus linksmino priėjęs Kindziulis, daugelis vyresnės kartos atstovų galėtų papasakoti ne vieną anekdotą, pašiepiantį sovietinę santvarką, jos veikėjus. Kažin, ar šiandieniniam dvidešimtmečiui būtų juokingas kad ir šis juokelis:
-    Ar tiesa, kad komunizme produktus bus galima užsisakyti telefonu?
-    Taip, bet juos pristatys per televizorių.
Iš tiesų, mūsų kiekvieno humoro jausmas susijęs su aplinka, kurioje užaugome, todėl daugelis iki šiol mėgsta rusiškas humoro laidas, nes toks humoras jiems savas, suprantamas ir priimtinas. Su kuo šiandien auga mūsų vaikai? Kalbant apie lietuvišką humorą lydi jausmas, kad mūsų humoras toks, kokį dar senovės graikai laikė nepriimtinu – išaukštinantis mus kitų pašiepimo sąskaita, tokiu būdu įgyjant pranašumą, jausmą, jog esi geresnis, protingesnis. Daugelyje vadinamų humoro laidų, kurias matome per televiziją, nuolat balansuojama tarp humoro ir patyčių, o neretai be patyčių nieko daugiau ir neišgirsi. Transliuojamas humoras lėkštas, juokiamės iš blondinių, uošvių, politikų, įsivaizduodami, kad tai ne apie mus. Humore nėra subtilumo, potekstės, o tuo pačiu ir intelektualumo. Girdint tokius “juokus” suima ne juokas, o pyktis: ar humoristai, televizijų programų kūrėjai laiko mus bukais, ar nori mus tokiais padaryti?  Galbūt todėl daugeliui iš mūsų sunku suprasti britišką humorą. Britus humoras lydi visur ir visada – tiek asmeniniame gyvenime, tiek viešame, politiniame. Britai, taip pat ir jų žymūs visuomenės bei politikos veikėjai, geba pasijuokti iš savęs, iš savo silpnybių, netobulumo, klaidų, dėl to neprarasdami savivertės. Štai vienas pavyzdys, kaip britai juokiasi iš savo nelankstumo, polinkio griežtai vadovautis taisyklėmis:
-    Kodėl vėluoji į pamoką, Styvai?
-    Aš jau buvau beatvykstąs laiku, bet pamačiau kelio ženklą “Sulėtinkite greitį – netoliese mokykla”.
Gebėjimas pasijuokti iš savo netobulumo nemenkina mūsų, kaip tik padeda save priimti. Ir tai gali tapti mūsų stiprybės šaltiniu.  Apie tai kalbėjo ir daugelis psichologijos teoretikų bei praktikų. Freudas, psichoanalizės pradininkas, humorą – humorą kaip gebėjimą pasijuokti iš savęs - laikė vienu sveikiausių gynybinių mechanizmų, skirtingai nei pokštai, skirti pašiepti kitus, kurie yra priemonė išreikšti mūsų pačių agresiją ir seksualinius impulsus. Pasak jo, humoras leidžia į savo nesėkmes, klaidas pažvelgti iš atokesnės perspektyvos, dėl ko nerimas, pyktis, normaliai kylantys tokiose situacijose, mažėja.  Kiti garsūs psichologijos teoretikai - Maslow, Allport ir Vaillant - kalbėjo panašiai, sakydami, kad sveikai ir brandžiai asmenybei būdingas nepriešiškas, filosofinis humoro jausmas. Brandus žmogus geba pasijuokti iš savęs, tačiau tuo pačiu save priimti. Sveiką humorą dažniau lydi tylus juokas, kikenimas, o ne garsus juokas. Iš to seka, kad psichologinė sveikata susijusi ne tik su adaptyvaus humoro buvimu, bet ir su neadaptyvaus humoro nebuvimu.
Verta pamąstyti, galbūt sveikas humoras, nekvepiantis patyčiomis, yra kelias į kiekvieno iš mūsų, o tuo pačiu ir visos tautos, didesnę savivertę? Pabaigai noriu pacituoti profesoriaus Vytauto Landsbergio mintį apie humorą, išsakytą vienoje televizijos laidų:  „Humoras ir humoristai privalo turėti labai svarbų vaidmenį visuomenėje. Ir tiesiogine - jos atsparumo prasme, ir netiesiogine prasme - auklėjant protą“.