„Motyvacija. Ar jūs motyvuotas? Mano motyvacija labai stipri,“ - štai taip šiandien mėgsta kalbėti nors kiek prakutęs tūlas pilietis. Visagalė Vikipedija kalba ne taip pasipūtusiai:  „Motyvacija - visus organizmo veiksmus skatinanti jėga. Terminas gali būti naudojamas kaip poreikio sinonimas.” O koks nors paprastas - jokiu būdu ne prastas - žmogus tiesiog pasakytų: „A, tai jūs kalbate apie norus?“
Labai lengva pasislėpti už mokslinių terminų ir taip išvengti atsakomybės. Palyginkime. Šiuolaikinis karjeros besivaikantis darbuotojas pareikš: „Sumažėjo mano motyvacija darbui“. Tuo tarpu be jokių užraitymų būtų galima pasakyti: „Aš nenoriu dirbti.“ Tik va, pirmuoju atveju skamba solidžiai, moksliškai ir sunku suprasti, kur čia šuo pakastas. O antruoju – aišku, kad žmogus paskelbė, jog yra tinginys, geriausiu atveju – laikinai aptingo.
Kodėl prakalbau apie motyvaciją ir norus? Dangstantis tarptautiniais žodžiais lyg kokiais kailiniais žiemos dieną iškrypsta mūsų elgesys. Štai apie tai ir norisi prabilti.
Kaip elgiasi žmogus, kai nežino, ko nori?
Bioenergetinės psichoterapijos mokyklos atstovas Alexander‘is Lowen‘as vienoje iš savo knygų prisipažino, kad ilgus metus, dirbdamas psichoterapeutu, negalėjo patikėti, kai jo pacientai jam tvirtino nežinantys, ko jie nori. Galų gale specialistas suprato, kad šie žmonės kalbėdami apie nežinomus norus nekoketuoja, jie iš tiesų nežino.
Kai nežinome, ko norime, imame blaškytis. Puolame šen, puolame ten. Toks asmuo nusprendžia lankyti jogos užsiėmimus. Girdėjo, kad po jų nurimstama, atgyja kūnas. O dar ir pažįstami tuose užsiėmimuose pluša. Tad paskambina į jogos klubą ir užsiregistruoja. Tačiau kitą dieną sužino, kad jo kolega ketina dalyvauti mokymuose „Kaip sužavėti kuo daugiau moterų?“ „Oi, taigi ir man labai tokie mokymai praverstų,“ – sukrunta mūsiškis ir pageidauja būti įtrauktas į lankytojų sąrašus. Trečią dieną jis jau metasi į slidininkų klubą, bėga į vyno ragautojų kursus.  Ir niekur neužsibūna. Arba net iš viso nepasirodo, kur buvo užsiregistravęs.
Kai neatpažįstame savo poreikių, prarandame gyvenimo kryptį, o mūsų energija daužosi lyg paukštis į lango stiklą. Jaučiamės sutrikę, nelaimingi, o aplinkiniams su mumis ne pyragai, nes tenka rinktis – elgtis lyg su mažu vaiku, kuriam reikia nurodyti, kuo užsiimti (o dar tas „vaikas“ spyriojasi, maištauja), arba nusivylus moti ranka mūsų pusėn.
Ar viskas jau taip beviltiška? Minėtasis Alexander‘is Lowen‘as siūlo atsakymų ieškoti kūne. Kiekvieną akimirką mūsų kūnas įvairiausiais pojūčiais praneša mums apie tai, ko mums iš tikrųjų reikia. Jei trūksta organizme deguonies, įkvepiame. Jei sumažėjo cukraus kiekis kraujyje, pajuntame alkį. Jei pavargome, tampa sunkiau sutelkti dėmesį, suirztame. Jei norime bendrauti, pajuntame pagyvėjimą, energijos plūstelėjimą.
Nieko sudėtinga? Galime išsiversti ir be šūkių apie motyvaciją?