Šiandien nieko nebestebina meilužių turėjimas, meilės trikampiai ir keturkampiai. Kai kurie netgi bando įrodinėti, kad tai natūralu, sveika šeimai ir buvo per amžius. Bandoma net teisinti vyro psichikos ar fiziologijos ypatumais, moterų emancipacija.

Betgi kalbėdamiesi su tais „laisvą“ gyvenimą propaguojančiais žmonėmis, visada išgirsime, kad ir jie svajoja apie tikrą, vienintelę meilę. Ir jie nori jaustis saugūs santykiuose, nebijoti, kad bus išduoti, pažeminti ar atstumti.

Ir vis tik keista, kodėl žmonės, trokštantys patikimo, artimo ryšio, patys tą ryšį trauko ar nieko nedaro, kad jis stiprėtų. Italų psichoanalitikas Valerio Albisetti tvirtina, kad išdavystė visuomet turi daugybę priežasčių, dažniausiai kylančių iš išduodančio asmens vidaus. Ieškojimas ypatingo santykio išorėje tėra beprasmis bandymas išspręsti rimtas vidines problemas.

V. Albisetti nurodo šias išdavystės priežastis:

1) problemų, egzistuojančių partnerystėje, neigimas,
2) pagarbos, pripažinimo iš partnerio stoka, vedanti į nusivylimą santykiais,
3) savigarbos stoka, kuomet abejojama savo vertingumu, seksualiniu patrauklumu,
4) priklausomybė nuo seksualinių instinktų, nesugebėjimas jų valdyti,
5) senatvės ir mirties baimė, kai norima apgauti save, jog kūnas dar jaunas ir daug gali,
6) nuobodulys, prasmės nematymas,
7) per didelė priklausomybė nuo partnerio, kai susiliejama, nebegalima atskirai mąstyti, veikti, jausti,
8) nesugebėjimas priimti partnerio/partnerės tokių, kokie jie yra, neišsipildęs noras „pakeisti“,
9) noras partnerį nubausti ar jam atkeršyti,
10) siekimas atmokėti partneriui neištikimybe į jo neištikimybę.

Nereikia būti dideliu gudragalviu, kad suvoktum, jog už visų šių priežasčių slypi asmens nebrandumas, atsakomybės už savo pasirinkimą stoka ir narcisizmas.