Andrius Ungurys

www.tamagochi.lt

Lygiai prieš metus atlikau įdomų eksperimentą – užsirašiau lankyti psichologinę bendravimo grupę. Vyliausi išmokti geriau susikalbėti, tapti patrauklesniu merginoms ir pan. ;) Bet iš tiesų tai neturėjau mėlyno supratimo, kas ten vyks, tik jaučiau, kad gali būti naudinga.

O susirinko devyni žmonės, nelabai tesiskiriantys nuo tų, kuriuos kasdien sutinkame gatvėje. Su savo unikaliomis istorijomis, problemomis ir džiaugsmais. Visi kiek sutrikę, nežinantys, ką čia dabar reikės daryti. Ir nedrąsiai ėmė pasakoti apie save, dalintis patirtimi. Kuo toliau, tuo gilesniais ir skausmingesniais išgyvenimais. Kol galų gale mano paties problemos ėmė atrodyti tokios menkos. Pamanyk, negaliu pasakyti patinkančiai merginai, kad ją myliu – kai tuo tarpu šeimos byra, gyvenimai griūna.

Šios grupės veiklą organizavo tikri psichologai, tad aišku neapsiėjo be kapstymosi po vaikystę bei panašių dalykų. Buvo ir kuriozų, kai man išrašė “diagnozę”, kad susirasiu žmoną tokią, kaip mano mama, o jeigu man tokia perspektyva nepatinka, tai viso labo pasąmonės pokštai. Na ir kaip su tuo pasiginčysi?

Dar viena vedėjų vinis buvo psichologinių žaidimų atpažinimas ir vengimas. Tai tam tikra (ir gana dažna) žmonių bendravimo forma pagal nuolat besikartojančius scenarijus. Pvz. “vargšė” namų šeimininkė, kuri visiems guodžiasi apie savo sunkumus, bet iš tiesų nori gauti dėmesio. Arba “gelbėtojas”, kuriam patinka tokias “vargšes” gelbėti ir t.t. Gana įdomi teorija – apie ją galima daugiau paskaityti knygoje “Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”.

Vis dėl to labiausiai šioje veikloje patiko atvirumas ir sąžiningumas, kurie gydo ir suteikia jėgų. Susirinkdavome kartą per savaitę, trečiadienio vakarais. Dažnai nutikdavo, kad ateidavau į susitikimą pavargęs nuo darbų, o išeidavau spinduliuodamas energija. Kartais supykdavau. O kartais nuoširdžiai pravirkdavau. Nes retai pasitaiko pajausti tiek daug gilių ir realių emocijų.

Ir štai vakar buvo paskutinis susitikimas. Metai praėjo, bet problemos liko. Grupės iniciatoriai nežadėjo stebuklo ir tą savo anti-pažadą įvykdė. Bet kai ką išsinešu su savimi: išmokau aiškiau dėstyti savo mintis, tapau atviresnis ir daugiau subrendau. Vadinasi laikas gerai praleistas.

Karolis, pedagogas

Jei nori save giliau patyrinėti ir pamatyti iš šalies, ateik į grupę! Iš tikrųjų pamatysi viską truputėlį kitaip nei manei esant ligšiol.

Laura, psichologė

Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad ši Bendravimo psichologinė grupė padėjo man atrasti save iš naujo, pažinti giliausias užslėptas silpnybes ir stiprybes, liūdesį ir džiaugsmą, kūrybinius polinkius, seniai pamirštas ir kitų neįvertintas vertybes. Kai pirmą kartą atėjau į grupę, sakiau "aš", "mano", "tik mano" liūdesys, skausmas, vienatvė, baimė, nesugebėjimas bendrauti. Grupės procese mano gyvenime atsirado "kiti", "kito" skausmas, problemos, kančia ir vienatvė, ir tai sustiprino artumo su tuo žmogumi jausmą. Supratau, kad mano gyvenimas yra puikus, tik jame trūko šiek tiek potėpių, kaip dailininkui kartais atrodo, kad jo paveikslas negražus, kad jis neišbaigtas, kad jam pritrūko mūzos pagalbos, bet kai jo paveikslui uždedami dar keli potėpiai ir jį pamato gausybė akių, kurie gerte sugeria tą išreikštą grožį, pasiekiama visiška pilnatvė...  Aš pamilau save... Iš naujo... Atradau save grupėje, kiekvieno grupės nario akyse. O galėdama prisidėti prie kiekvieno grupės nario savęs  pažinimo sužinojau daugybę dalykų ir apie save, ir apie kitus, ir apie viska, kas kartais atrodo taip paprasta.
Linkiu kiekvienam pabandyti peržengti savo komforto ribas ir ateiti čia, nes Bendravimo grupėje viskas vyksta "čia ir dabar" ir tai yra nepakartojama, nes mes tikrąją gyvenimo pilnatvę ir patirsime tik būdami čia ir išgyvendami dabar vykstančius "stebuklus" mūsų gyvenime.

Fotografė Jūratė

Kai sesuo pasiūlė sudalyvauti psichologinėje bendravimo grupėje – pasiūlymą atmečiau, nes aš juk sveika! Niekas manęs ir nelaikė nesveika, tiesiog mėgau sau prisiklijuoti etiketes ir tokiu būdu pasiteisinti. Vis tik nuėjau į pirmą susitikimą, nes žinojau, kad jei nepatiks – tikrai neturėsiu ten lankytis ištisus metus. Nuėjau. Patiko. Likau. Buvau trečiadieninukė ir gyvenau laukime nuo trečiadienio iki trečiadienio.

Bendrauti niekada nebijojau, ir iš klientų gaunu daugybę komplimentų, kaip puikiai juos atpalaiduoju fotosesijos metu ir nufotografuoju „tikrąjį“, nesuvaidintą jų „aš“. Tai kur kas lengviau, nes ne man reikia save nugalėti, perlipti per save ir pažiūrėti ten, kur ne visada norisi. Iki lankymosi grupėje maniau, kad mano gyvenimo klausimai ir išgyvenimai unikalūs, o grupės dėka sužinojau, kad ir kiti turi panašių patirčių.

Ne visuomet grupėje buvo lengva, nes kartais tekdavo išgyventi paslėptą skausmą, kurį galvoji jau esant išgyventą. Tačiau trumpalaikis skausmas virsdavo palengvėjimu, nes tai, ką stengiausi sulaikyti gerklėje, išleisdavau iš savęs. Būdavo ir momentų, kai išėjus norėdavau verkti, bet dėl to suvokdavau, kad galutinius sprendimus priimu aš ir, prisiimdama atsakomybę už savo sprendimus, pati valdau savo gyvenimą. Šis suvokimas mane ir džiugino, ir baugino.

Metai praėjo. Šiandien galiu drąsiai pasakyti „ne“, kai to reikia, galiu drąsiai paprašyti savo uždirbtų pinigų, aiškiai suvokiu, kur mano, o kur kito žmogaus atsakomybė, man nėra gėda už kito žmogaus poelgį, aš nesusitapatinu su kitais žmonėmis, aš neberėkiu ant savo dukros, t.y. nesielgiu, lyg pati būčiau maža mergaitė, aš net išmokau kartais save pagirti. Grupės nariai tapo dar viena mano šeima. Ir dar vienas labai man svarbus dalykas - aš pagaliau supratau, kad man mano vyras – ne tėtis, ne vaikas, ne dalis manęs, o mano partneris!

Noriu visiems palinkėti rasti atsakymą į klausimą, kodėl mums reikia ne tik įprasto universiteto diplomo, bet ir „emocinio“ diplomo. Ir neieškokite pasiteisinimų, jog trūksta laiko ar dar ko nors, lankymasis čia atperka bet kokias „investicijas“.

Daiva, teisininkė

Psichologinė bendravimo grupė (toliau – Grupė) - įdomiausia ir naudingiausia 2012 metų patirtis.

Ką man asmeniškai davė Grupė? Visų pirma, ji užaugino mane, tiksliau, iš mažos penkiametės mazgės su visais jai būdingais kaprizais, ožiais, baimėm ir etc., Grupės ir savo pastangų dėka aš tapau ramia, labiau pasitikinčia ir besidžiaugiančia gyvenimu moterimi (Neapsakomai dėkinga grupės dalyviams ir moderatoriams už tai, kuo esu dabar!). Anksčiau, būdavo, nenustygstu vietoje, neramu ant dūšios, reikia bėgti kažkur (blogiausia, kad nežinodavau, kur, bet vis viena bėgdavau), gelbėti pasaulį, kai gelbėti reikėjo pačią save.

Iki Grupės sunkiai tvarkiausi su nesėkmėm, tiksliau, akistatoje su jomis buvau silpnoji santykių šalis. Reakcija į nesėkmes buvo siaubinga, neadekvati: susigadindavau sau nuotaiką, save menkindama ir žemindama, kelioms dienoms į priekį, po kiek laiko, liaudavausi plakusis, bet tada reikėdavo pačią traukti iš srutų duobės, į kurią pati save buvau įstūmusi. Ir taip nuolat. Neramiai. Didelę euforiją keisdavo didelis nuosmukis. Nesunku įsivaizduoti, kaip sekino toks gyvenimas. Tuo tarpu šiandien, jeigu kas ir nepasiseka, išlieku rami, dienos pabaigoje išsiaiškinu, kame šaknys, ir stengiuosi daugiau tokių klaidų nedaryti. Tam tikrose srityse pavyksta išvengti grėblio, kai kuriose, pasitaiko, užsitaisau eilinę mėlynę po kairiąja, ar tai dešiniąja akimis, tačiau ir tokiais atvejais žinau, kad mėlynė po akim – mano antiveiksmų (aut. pastaba – netinkamų tai situacijai veiksmų) rezultatas.
 

Mano pasikeitimai į gerą, žinoma, lėmė ir geresnius santykius su man brangiais žmonėmis, iš kurių tarpo norėčiau išskirti savo paauglį sūnų. Net neabejoju, jog kartu patirsime (ir ištirsime) dar ir šilto, ir šalto, bet, bent jau dabar, džiaugiamės santykiais, pagrįstais meile, abipuse pagarba ir tolerancija.

Rekomenduoju visiems, kas nesutaria su savo vidiniu aš ir (ar) savo brangiais žmonėmis, ką kamuoja vaikystėje įgyti kompleksai, trukdantys gyventi subalansuotą, pilnavertį gyvenimą, lankyti ir baigti Grupę. Blogiau tikrai nebus, sėkmė, jei ir patys stengsitės, garantuota.

Pagarbiai, teisininkė Daiva

Monika, verslininkė

Aš dėkinga sau. Kodėl? 1 - radau atsakymus į savo klausimus, 2 - moku atpažinti ir matyti save iš šalies, 3 - supratau savo klaidas, 4 - sutikau nuostabių žmonių.

Ačiū.

Vytautas, garso operatorius, montuotojas

Grupė - tai gyvenimas. Aš mačiau kaip augau džiaugsme ir liūdesyje. Ateidamas į grupę buvau bemirštąs, o dabar man gyvenimas tęsiasi.

Dainius, menininkas

Dėkoju už kartu praleistą laiką su grupe. Man buvo sunkus metas, ir pasakyti, kad atėjau į grupę patobulinti bendravimo įgūdžių ir kad tą tikslą metų gale pasiekiau, būtų per maža. Gavau labai daug. Atsirado poreikis kurti pozityvų santykį su aplinka: dabar daug lengviau analizuoju, išgyvenu savo jausmus, kurie būna ir prieštaringi vienu metu. Grupėje užčiuopiau po kojomis gruntą: realybę, realius žmones šalia; kai sakydamas, ką jauti, ir klausdamas, ko tu nori, grąžini santykių aiškumą. Dabar labai vertinu šitą pusiausvyros būseną. Grupėje, apskritai, patyriau didžiausią pokytį gyvenime - man mano gyvenimas tapo aiškesnis. Kadangi gyvenu sąlyginai uždarą gyvenimą, išmokau tai priimti kaip aplinkybių, pasirinkimo visumą. Dabar yra taip. Šiandien jaučiuosi stipresnis. Kiekvienam linkiu patirti šį metus trunkantį eksperimentą.

Saulė, IT specialistė

Jonas Mekas kartą yra pasidalinęs savo rytine mankšta. Jis ištiesia ranką į priekį, sulenkia vieną pirštą, ištiesia, sulenkia, ištiesia... Grįžta į dabartį, į čia ir dabar. Grupėje gavau postūmį, ir dar dabar mokausi  palaikyti save. Dažnai, kaip J.Mekas, darau Aušros (grupės vedėja) grupėje parodytą pratimą. Ištiesiam dešinę ranką, sulenkiam per alkūnę ir patapšnojam sau per kairį petį. Taip aš grįžtu į save. Labiausiai paveikusi frazė grupėje - "Tai yra mano gyvenimas. Mano. Vienas vienintelis". Šie žodžiai man reiškia rūpintis savimi, augti, įsisąmoninti patyrimus, tapti atsakingai už save. Tai postūmis veikti, postūmis gyventi. Grupiokų atvirumo ir nuoširdumo dėka mūsų rate galėjau būti tokia pati. Per metus artimais tapę žmonės, padėjo nerti giliau ir patyrinėti save. Kartais tai būdavo skausminga, ašaringa ir prakaituota patirtis, bet labai tikiu, kad tik nerdama gilyn, galiu išnirti aukščiau. Ačiū.

Linkėjimai,
Saulė

Danguolė, ekonomistė

Man grupėje praleisti metai buvo dovana sau – sau ir savęs pažinimui skirtas laikas -  ir puikiųjų grupiokų dovana – jų parodytas nuoširdumas ir atvirumas.

Grupė – tikras veidrodis, kuriame pamatai save kitų akimis, pats savo elgesį lyg iš šalies.

Grupėje išmokau geriau klausytis kito žmogaus. Besiklausant kito problemos tiesiog fiziškai pajunti, kur pačiai skauda, kuo man artima kito problema.  Stengiesi suvokti - kodėl. Grupės vedėja  Aušra iškart įspėjo, kad asmeninis rezultatas 50 procentų priklausys nuo paties žmogaus – kiek dirbsi, tiek ir turėsi naudos iš grupės.