Kai nuotraukos nėra tokios aštrios, kaip tikėjaisi
Nusipirkai naują Sigma Art serijos objektyvą, prikabinai prie fotoaparato, nufotografavai pirmą kadrą ir… kažkas ne taip. Fokusuotė lyg ir ten, kur reikia, bet detalės nėra tokios ryškios, kaip tikėjaisi iš objektyvo, kuris kainavo kelis šimtus ar net tūkstantį eurų. Pažiūri į forumus, paskaito atsiliepimus – visi giria, visi sako, kad tai vienas geriausių savo klasėje. O pas tave – vidutinybė.
Dažniausiai problema nėra nei objektyvas, nei fotoaparatas. Problema yra tai, kad jie tiesiog nėra sukalibruoti vienas su kitu. Ir tai yra daug dažnesnis reiškinys, nei daugelis fotografų supranta.
Sigma Art serija – tai objektyvai, kurie buvo sukurti tiesiogiai konkuruoti su gamintojų originaliais objektyvais, ir daugeliu atveju jiems tai pavyksta. Tačiau yra vienas niuansas, apie kurį retai kalbama parduotuvėse ar unboxing vaizdo įrašuose: kiekvienas objektyvas ir kiekvienas fotoaparatas yra šiek tiek skirtingi. Net ir iš tos pačios gamybos linijos. Ir šie skirtumai gali lemti tai, ką fotografai vadina front focus arba back focus problema.
Kas iš tikrųjų vyksta, kai fokusuotė „klysta”
Norėdamas suprasti, kodėl kalibravimas apskritai reikalingas, reikia šiek tiek pasigilinti į tai, kaip veikia fazinio fokusavimo sistema. Kai fotoaparatas fokusuoja naudodamas PDAF (Phase Detection Autofocus), jis matuoja šviesos fazių skirtumą ir pagal tai skaičiuoja, kiek objektyvo lęšių grupė turi judėti. Teoriškai tai turėtų būti tikslu. Praktikoje – ne visada.
Gamybos tolerancijos egzistuoja. Tai reiškia, kad vienas Sigma 85mm f/1.4 Art gali būti pagamintas su labai nežymiu optinių elementų poslinkiu, o kitas – su kitu. Tas pats galioja fotoaparatams. Nikon D750 ir Canon 5D Mark IV turi savo gamybos tolerancijas, savo fazinio fokusavimo jutiklių pozicijas. Kai šie du elementai – objektyvas ir fotoaparatas – susitinka, jų individualūs nuokrypiai gali susidėti arba vienas kitą kompensuoti.
Rezultatas? Kai tu fokusuoji į akį, fokusuotė gali kristi ant nosies (front focus) arba ant ausies (back focus). Atviromis diafragmomis, pavyzdžiui, f/1.4 ar f/1.8, kur gylio laukas yra labai siauras, net kelių milimetrų nuokrypis yra katastrofa. Fotografuoji portretą – akys neryškios, nosis aštri. Ir tu galvoji, kad objektyvas blogas, nors iš tikrųjų jis tiesiog nėra sukalibruotas su tavo konkrečiu fotoaparatu.
Sigma USB Dock – įrankis, kuris keičia žaidimo taisykles
Čia ir atsiranda Sigma USB Dock. Tai nedidelis prietaisas, kuris kainuoja apie 50–60 eurų ir yra suderinamas su visais Sigma Art, Contemporary ir Sports serijos objektyvais. Principas paprastas: jungi objektyvą prie kompiuterio per USB, atidarai Sigma Optimization Pro programinę įrangą ir gali tiksliai sureguliuoti fokusavimo parametrus.
Tačiau tai nėra vienintelis būdas. Daugelis modernių fotoaparatų turi integruotą AF Fine Tune (arba AF Micro Adjustment) funkciją. Tai leidžia įvesti korekciją tiesiai fotoaparate – dažniausiai skalėje nuo -20 iki +20. Teigiama reikšmė koreguoja back focus problemą, neigiama – front focus. Ir geriausia tai, kad fotoaparatas gali išsaugoti skirtingas korekcijas skirtingiems objektyvams – taigi kalibravimas su vienu objektyvu nepaveikia kitų.
Sigma USB Dock suteikia papildomų galimybių: galima reguliuoti fokusavimo greitį, riboti fokusavimo diapazoną, atnaujinti objektyvo firmware. Tai ypač naudinga, jei naudoji kelis fotoaparatus – kalibruoji objektyvą kiekvienam atskirai per fotoaparato AF Fine Tune, o ne per patį objektyvą. Jei kalibruotum per objektyvą, jis būtų sukalibruotas tik vienam fotoaparatui, o su kitu vėl galėtų klaidyti.
Kaip pačiam atlikti kalibravimą namuose
Kalibravimas nėra raketų mokslas, bet reikalauja kantrybės ir kruopštumo. Štai kaip tai padaryti praktiškai:
Pirmas žingsnis – tinkama aplinka. Reikia gero apšvietimo, stabilaus trikojo ir plokščio paviršiaus. Fotoaparatas turi stovėti lygiai, lęšis turi būti statmenas fokusavimo taikiniui. Bet koks kampas iškraipys rezultatus.
Antras žingsnis – fokusavimo taikinys. Galima naudoti specialiai tam skirtus kalibravimo taikinius (pvz., LensAlign arba spausdintinius taikinius iš interneto). Taikinys turi turėti aiškų centrinį fokusavimo tašką ir šoninę skalę, kuri leidžia matyti, kur tiksliai krito fokusuotė.
Trečias žingsnis – nustatymai. Fotografuok su didžiausia atvira diafragma – f/1.4, f/1.8 ar f/2.8, priklausomai nuo objektyvo. Naudok One Shot / AF-S režimą, ne sekimo. Atstumas nuo fotoaparato iki taikinio turėtų būti maždaug 50 kartų didesnis nei židinio nuotolis – taigi 85mm objektyvui tai būtų apie 4–4,5 metro.
Ketvirtas žingsnis – fotografavimas ir analizė. Nufotografuok 5–10 kadrų su nuline korekcija. Peržiūrėk nuotraukas 100% didinime. Jei fokusuotė sistemingai krinta prieš taikinį – tai front focus, reikia neigiamos korekcijos. Jei už taikinio – back focus, reikia teigiamos. Keisk reikšmę po 2–3 vienetus, fotografuok iš naujo, kol fokusuotė atsidurs tiksliai ant taikinio.
Penktas žingsnis – patikrinimas realiomis sąlygomis. Laboratorinis kalibravimas yra geras pradžios taškas, bet būtinai patikrink rezultatą fotografuodamas realius objektus – žmones, gyvūnus, daiktus. Kartais reikia šiek tiek koreguoti, nes realios sąlygos skiriasi nuo laboratorinių.
Sigma Optimization Pro: ką galima padaryti programine įranga
Jei turi Sigma USB Dock, Sigma Optimization Pro programinė įranga atsidaro gerokai daugiau galimybių. Ji nemokama ir prieinama Sigma svetainėje. Sąsaja nėra pati moderniausia, bet funkcionalumas kompensaoja estetiką.
Vienas iš svarbiausių dalykų – galimybė nustatyti skirtingas fokusavimo korekcijas skirtingiems atstumams. Tai svarbu, nes kai kurie objektyvai fokusavimo klaidą rodo skirtingai priklausomai nuo atstumo. Pavyzdžiui, Sigma 35mm f/1.4 Art gali puikiai fokusuoti iš trijų metrų, bet šiek tiek klysti iš vieno metro. Programinė įranga leidžia nustatyti korekcijas keliems atstumų taškams, ir objektyvas interpoliuos tarp jų.
Taip pat galima reguliuoti fokusavimo greitį – tai aktualu vaizdo įrašų kūrėjams, kurie nori sklandesnio fokusavimo. Ir, žinoma, firmware atnaujinimai – Sigma reguliariai išleidžia atnaujinimus, kurie pagerina suderinamumą su naujais fotoaparatais ar ištaiso žinomus trūkumus.
Vienas praktinis patarimas: prieš pradėdamas kalibruoti per Sigma Optimization Pro, įsitikink, kad fotoaparato AF Fine Tune nustatytas į nulį. Kitaip gausi dvigubą korekciją, kuri gali viską tik pabloginti.
Kada kalibravimas nepadės ir ką daryti tada
Svarbu suprasti, kad kalibravimas turi ribas. Jei objektyvas turi mechaninių defektų – pavyzdžiui, lęšių grupė yra pasvirusi (decentering) – joks kalibravimas to nepataisys. Tokiu atveju fokusuotė bus aštri centre, bet neryški kampuose, arba aštri viename kampe ir neryški kitame. Tai jau garantinis atvejis.
Kaip atskirti decentering problemą nuo paprasto fokusavimo nuokrypio? Nufotografuok plokščią, tolygiai apšviestą paviršių (pvz., sieną) su vidutine diafragma – f/5.6 ar f/8. Jei vaizdas tolygiai aštrus visame kadre – objektyvas gerai surinktas, problema tik fokusavimo kalibracijoje. Jei vienas kampas ryškiai neryškesnis – reikia siųsti į servisą.
Taip pat verta paminėti, kad mirrorless fotoaparatai su kontrasto arba hibridinio fokusavimo sistemomis dažnai turi mažiau front/back focus problemų nei DSLR. Tai viena iš priežasčių, kodėl daugelis fotografų perėjo prie mirrorless sistemų. Tačiau net ir ten kalibravimas kartais reikalingas, ypač naudojant adapterius su senesniais objektyvais.
Kiek dažnai reikia kalibruoti ir ar reikia tai daryti profesionaliai
Vienas klausimas, kurį dažnai užduoda pradedantieji: ar reikia kalibruoti kiekvieną kartą, kai keičiasi aplinka, temperatūra ar po ilgo naudojimo? Atsakymas – paprastai ne. Kalibravimas nėra kaip automobilio tepalų keitimas, kuris reikalingas kas tiek tūkstančių kilometrų. Jei objektyvas ir fotoaparatas buvo sukalibruoti, šis nustatymas išlieka stabilus ilgą laiką.
Tačiau yra situacijų, kai verta patikrinti iš naujo: po stipraus smūgio (net jei fotoaparatas ar objektyvas nukrito ir atrodo gerai), po didelių temperatūros pokyčių (pvz., fotografavai šaltyje, o dabar grįžai į šiltą studiją), arba jei pastebėjai, kad nuotraukos tapo mažiau aštrios be akivaizdžios priežasties.
Profesionalus kalibravimas servise turi prasmę, jei neturi laiko ar nori tikrumo. Geras servisas naudos specialią įrangą ir gali pastebėti problemas, kurių pats nepastebėtum. Tačiau jei esi pakankamai kantrus ir turi tinkamą taikinį, namų kalibravimas duoda puikius rezultatus – daugelis profesionalių fotografų tai daro patys.
Kai viskas susideda į vieną paveikslą
Sigma Art serija yra tikrai puiki – tai ne rinkodaros šūkiai. Šie objektyvai gali duoti rezultatus, kurie nenusileidžia Sony G Master ar Canon L serijos optikai, o kainuoja gerokai mažiau. Tačiau jų potencialas atsiskleidžia tik tada, kai viskas veikia kartu kaip sistema: objektyvas, fotoaparatas ir kalibravimas.
Jei esi nusipirkęs Sigma Art objektyvą ir nesi tikras, ar jis sukalibruotas su tavo fotoaparatu – pirmiausia patikrink. Tai užtruks valandą ar dvi, bet gali visiškai pakeisti tai, kaip vertini savo įrangą. Daugelis fotografų, kurie manė, kad jų objektyvas yra vidutinis, po kalibravimo atrado, kad jis iš tikrųjų yra puikus.
Pradėk nuo paprasčiausio – fotoaparato AF Fine Tune funkcijos. Jei nori daugiau kontrolės ir lankstumas tau svarbus – investuok į Sigma USB Dock. Šešiasdešimt eurų, palyginti su šimtais, kuriuos išleidai ant objektyvo, yra smulkmena. O rezultatas – nuotraukos, kuriose fokusuotė tiksliai ten, kur turi būti, o ne kažkur šalia.
Galiausiai, kalibravimas yra ne tik techninis procesas. Tai ir tam tikras santykis su savo įranga – suprasti, kaip ji veikia, žinoti jos stipriąsias ir silpnąsias puses, ir mokėti ją pritaikyti prie savo poreikių. Fotografai, kurie tai daro, paprastai gauna geresnius rezultatus ne todėl, kad turi geresnę įrangą, o todėl, kad geriau ją supranta.
