Kodėl net ir brangus fotoaparatas negarantuoja gerų nuotraukų
Daugelis žmonių įsigyja fotoaparatą su viltimi, kad technika padarys viską už juos. Nusipirko už kelis šimtus ar net tūkstančius eurų, išpakavo, nufotografavo katę ant sofos – ir nusivylė. Nuotraukos atrodo lygiai taip pat, kaip ir tos, padarytos telefonu prieš penkerius metus. Kas čia ne taip?
Problema nėra fotoaparate. Problema – tame, kaip jis naudojamas. Fotografija yra įgūdis, o ne magija, kurią suteikia brangus objektyvas. Ir kaip kiekvienas įgūdis, jis turi savo spąstus – tipines klaidas, į kurias patenka beveik visi pradedantieji. Kartais ir tie, kurie fotografuoja jau kelerius metus.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie dažniausias klaidas, kurias daro fotografai – nuo visiškai naujokų iki tų, kurie jau mano, kad viską žino. Ir svarbiausia – kaip tų klaidų išvengti.
Automatinis režimas – draugas ar priešas?
Pirmoji ir bene labiausiai paplitusi klaida – visą laiką fotografuoti automatiniu režimu. Tai nėra blogai savaime, bet jei norite tobulėti, automatinis režimas tampa savotiška lazda, kuri neleidžia išmokti vaikščioti pačiam.
Kai fotoaparatas dirba visiškai automatiškai, jis priima sprendimus už jus: kaip ilgai atidaryti užraktą, kiek praleisti šviesos per diafragmą, kokį ISO nustatyti. Ir dažniausiai jis tai daro neblogai – bet ne visada taip, kaip jūs norėtumėte. Fotoaparatas nežino, ar jūs norite užšaldyti judantį objektą, ar, priešingai, sukurti judėjimo efektą. Jis nežino, ar fonas jums svarbus, ar norite jį išblūdinti.
Ką daryti? Pradėkite nuo prioriteto režimų. Jei fotografuojate portretus – pabandykite diafragmos prioriteto režimą (paprastai žymimas A arba Av). Nustatykite mažą diafragmos skaičių – f/1.8, f/2.0, f/2.8 – ir pamatysite, kaip fonas pradeda gražiai išsiliejinėti. Jei fotografuojate sportą ar vaikus, kurie niekada nesėdi vietoje – išbandykite užrakto prioriteto režimą (S arba Tv). Nustatykite 1/500 ar 1/1000 sekundės užrakto greitį ir judantys objektai nebebus neryškūs.
Automatinis režimas – puikus, kai reikia greitai reaguoti ir nėra laiko galvoti. Bet jei fotografuojate sąmoningai ir norite mokytis – išlipkite iš to komforto zonos.
Fokusavimo klaidos, kurios gadina net ir geriausias akimirkas
Antroji didelė problema – neteisingas fokusavimas. Ir čia kalbame ne tik apie tai, kad nuotrauka išeina neryški. Kalbame apie tai, kad fokusas patenka ant neteisingo objekto.
Klasikinis pavyzdys: fotografuojate žmogų, fotoaparatas sufokusuoja ant sienos už jo, ir gausite gražiai aštrią sieną bei neryškų žmogų. Arba fotografuojate grupę žmonių, fotoaparatas sufokusuoja ant viduryje stovinčio, o tie, kurie stovi šonuose – jau šiek tiek neryškūs.
Keletas praktinių patarimų:
- Portretuose visada fokusavimą nukreipkite į akis. Jei akys aštriai sufokusuotos, nuotrauka atrodys gerai net ir tada, kai nosis ar ausys šiek tiek neryškios. Daugelis modernių fotoaparatų turi akių atpažinimo funkciją – jei jūsų ją turi, naudokite.
- Naudokite taško fokusavimą, o ne zonos. Taip jūs, o ne fotoaparatas, nusprendžiate, kas turi būti aštru.
- Fotografuodami judančius objektus – įjunkite nuolatinį fokusavimo režimą (paprastai žymimas AF-C arba AI Servo). Jis seks objektą ir nuolat koreguos fokusą.
- Jei fotografuojate per stiklą ar per tvorą – perjunkite į rankinį fokusavimą, nes automatinis gali „apsigauti” ir sufokusuoti ant kliūties, o ne į tai, kas už jos.
Dar viena dažna klaida – fotografuoti su per maža diafragma ir manyti, kad tada viskas bus aštriau. Taip, mažesnė diafragma (didesnis skaičius, pvz., f/11) duoda didesnį gylio lauką, bet tai nereiškia, kad nuotrauka bus aštresnė, jei fotoaparatas nėra stabiliai laikomas arba jei objektas juda.
Šviesa – tai ne tik „ar pakankamai ryšku”
Fotografija pažodžiui reiškia „šviesos rašymas”. Ir vis dėlto dauguma pradedančiųjų apie šviesą galvoja tik vienu aspektu: ar jos pakankamai, kad nuotrauka neišeitų tamsi. Bet šviesa yra kur kas daugiau nei tik kiekis – svarbi jos kryptis, kokybė ir spalva.
Viena iš dažniausių klaidų – fotografuoti žmones saulėtą dieną vidurdienį. Atrodo, kad šviesos daug – turėtų būti gerai. Bet iš tikrųjų vidurdienio saulė krenta tiesiai iš viršaus, sukuria baisias šešėlius po akimis, nosimi ir smakru. Žmonės atrodo pavargę ir nelaimingi net ir tada, kai šypsosi.
Ką daryti? Fotografuokite „auksinę valandą” – pirmą valandą po saulėtekio arba paskutinę prieš saulėlydį. Šviesa tada yra šilta, minkšta ir krenta iš šono, sukurdama gražius šešėlius ir tūrį. Jei fotografuoti reikia vidurdienį – ieškokite šešėlio. Pavėsyje šviesa yra difuzinė, minkšta ir daug palankesnė portretams.
Kita dažna klaida – fotografuoti su blykste tiesiai į priekį. Tokia šviesa yra plokščia, sukuria „raudonas akis” ir daro žmones panašius į vaiduoklius. Jei turite išorinę blykstę – nukreipkite ją į lubas arba į sieną, kad šviesa atsimuštų ir taptų minkštesnė. Jei naudojate vidinę blykstę – bent jau pabandykite pridėti nedidelį difuzorių arba tiesiog atsisakykite blyksties ir padidinkite ISO.
Taip pat atkreipkite dėmesį į baltos spalvos balansą. Jei fotografuojate patalpose su geltonais šviestuvais ir paliekate automatinį baltos spalvos balansą – žmonės nuotraukose atrodys oranžiniai. Nustatykite tinkamą baltos spalvos balansą pagal apšvietimo tipą arba fotografuokite RAW formatu ir koreguokite vėliau.
Kompozicija: kodėl nuotrauka atrodo „kažkaip ne taip”
Kartais nuotrauka yra techniškai tobula – aštriai sufokusuota, gerai apšviesta, tinkamas ekspozicija – bet vis tiek kažkas ne taip. Dažniausiai problema yra kompozicijoje.
Pati dažniausia klaida – visada dėti pagrindinį objektą į centro vidurį. Tai atrodo logiška, bet dažniausiai sukuria statiškus, nuobodžius kadrus. Išbandykite trečdalių taisyklę: įsivaizduokite, kad nuotrauka padalinta į devynis vienodus stačiakampius trimis horizontaliomis ir trimis vertikaliomis linijomis. Pagrindinį objektą dėkite ant tų linijų arba jų susikirtimo taškuose. Tai sukuria dinamiškesnę, vizualiai įdomesnę kompoziciją.
Kita bėda – per daug chaoso kadre. Kai fotografuojate žmogų, o fone matosi šiukšliadėžė, kažkieno automobilis ir elektros stulpas – tai blaško dėmesį nuo pagrindinio objekto. Prieš fotografuodami, pažiūrėkite į visą kadrą, ne tik į tai, ką fotografuojate. Paklauskite savęs: ar viskas, kas matosi fone, reikalinga? Jei ne – pakeiskite kampą, priartėkite arba paprašykite žmogų pajudėti.
Taip pat atkreipkite dėmesį į horizontą. Kreivas horizontas yra viena iš tų klaidų, kuri iš karto krinta į akis, bet kurią labai lengva padaryti. Daugelis fotoaparatų turi elektroninį gulsčiuką – naudokite jį. Arba tiesiog atkreipkite dėmesį prieš fotografuodami.
Ir dar vienas dalykas: nebijokit paeksperimentuoti su perspektyva. Fotografuoti iš akių aukščio yra patogiausia, bet ne visada įdomiausia. Pritūpkite, pakelkite fotoaparatą aukštai, pažiūrėkite iš kito kampo. Kartais vienas žingsnis į šoną visiškai pakeičia nuotrauką.
ISO klaidos ir kaip su jomis kovoti
ISO – tai jutiklio jautrumo šviesos atžvilgiu nustatymas. Ir čia yra du kraštutinumai, į kuriuos patenka fotografai.
Pirmasis kraštutinumas – bijoti aukšto ISO. Žmonės žino, kad aukštas ISO sukelia triukšmą (grūdelį) nuotraukoje, todėl bet kokiomis aplinkybėmis stengiasi laikyti ISO kuo žemesnį. Rezultatas? Tamsiose patalpose fotografuoja su ISO 100, gauna neryškias nuotraukas, nes užraktas atidaromas per ilgai ir ranka dreba. Triukšminga, bet aštri nuotrauka yra kur kas geriau nei neryški, bet „švari”.
Antrasis kraštutinumas – palikti automatinį ISO ir negalvoti apie tai. Fotoaparatas gali nustatyti ISO 6400 net ir gerai apšviestoje vietoje, jei kiti nustatymai to „reikalauja”.
Praktinis patarimas: naudokite automatinį ISO su apribojimu. Daugelyje fotoaparatų galite nustatyti, kad automatinis ISO nekiltų aukščiau tam tikros ribos – pavyzdžiui, ISO 3200 arba 6400. Taip fotoaparatas pats reguliuos jautrumą, bet neviršys jūsų nustatytos ribos. Tai ypač praverčia fotografuojant renginius ar keliaujant.
Taip pat svarbu žinoti savo fotoaparato ribas. Modernūs pilno kadro fotoaparatai gali fotografuoti su ISO 6400 ar net 12800 ir gauti priimtinus rezultatus. Mažesni jutikliai – ne taip gerai. Išbandykite savo fotoaparatą: nufotografuokite tą patį kadrą su skirtingais ISO ir pažiūrėkite, kur triukšmas tampa nepriimtinas.
Objektyvas – ne tik „kuo didesnis, tuo geriau”
Daugelis pradedančiųjų mano, kad reikia kuo ilgesnio teleobjektyvo – tada galima priartinti viską iš tolo ir nuotraukos bus geresnės. Arba, priešingai, perka plačiakampį objektyvą, nes „tilps daugiau”. Abu požiūriai yra šiek tiek klaidingi.
Teleobjektyvai puikiai tinka fotografuoti gamtą, sporto renginius ar situacijas, kai negalite priartėti prie objekto. Bet jie yra sunkesni, brangesniai ir sunkiau fotografuoti be trikojo. Plačiakampiai objektyvai puikiai tinka kraštovaizdžiams ir architektūrai, bet portretuose sukelia perspektyvos iškraipymus – nosis atrodo didesnė, veidas – platesnė.
Vienas geriausių patarimų pradedantiesiems – pradėkite nuo fiksuoto židinio nuotolio objektyvo (vadinamojo „fikso”). 35mm arba 50mm objektyvas yra puiki pradžia. Jis yra pigus, turi didelę diafragmą (dažnai f/1.8), todėl puikiai veikia esant silpnam apšvietimui, ir privers jus judėti, o ne tiesiog zuminti. Judėjimas – tai kompozicijos mokykla.
Dar viena klaida – naudoti netinkamą objektyvą situacijai. Jei fotografuojate vestuvių ceremoniją mažoje bažnyčioje su 70-200mm teleobjektyvu – turėsite problemų. Jei fotografuojate laukinius gyvūnus su 50mm objektyvu – taip pat. Prieš fotografuodami pagalvokite, kokia situacija jūsų laukia ir koks objektyvas bus tinkamiausias.
Kai technika baigta, prasideda tikroji fotografija
Visos minėtos klaidos yra techninės. Ir jas ištaisyti yra palyginti paprasta – reikia tik žinoti, ką daryti, ir šiek tiek praktikos. Bet yra viena klaida, kuri nėra techninė, ir ji, ko gero, yra svarbiausia.
Daugelis žmonių nustoja fotografuoti tada, kai technika tampa „per sudėtinga”. Arba, priešingai, taip įsigilina į techniką, kad pamiršta, kodėl apskritai fotografuoja. Fotografija nėra apie f-skaičius ir ISO vertes. Ji yra apie akimirkas, emocijas, istorijas.
Geriausias patarimas, kurį galima duoti – fotografuokite daug ir analizuokite tai, ką fotografuojate. Kiekvieną kartą, kai nuotrauka neišeina taip, kaip norėjote, paklauskite savęs: kodėl? Ar tai buvo fokusavimo problema? Šviesos? Kompozicijos? Ar tiesiog netinkamas momentas? Ši refleksija – tai greičiausias kelias į tobulėjimą.
Taip pat labai naudinga žiūrėti į kitų fotografų darbus – ne tam, kad kopijuotumėte, bet tam, kad suprastumėte, kas jums patinka ir kodėl. Analizuokite nuotraukas, kurios jus žavi: iš kur krito šviesa? Koks buvo objektyvas? Kaip sudėliota kompozicija? Šis procesas lavina akį greičiau nei bet kokia techninė instrukcija.
Ir galiausiai – nebijokite daryti klaidų. Kiekviena neišėjusi nuotrauka yra pamoka. Skirtumas tarp pradedančiojo ir patyrusio fotografo nėra tas, kad patyręs nedaro klaidų – jis tiesiog greičiau supranta, kur suklydo, ir kitą kartą daro kitaip. Fotoaparatas yra tik įrankis. Fotografas – tai jūs.
