Kai senas fotoaparatas vėl pradeda kvėpuoti
Radote senelio spintelėje dulkėtą Zenit, nusipirkote turguje pigiai Prakticą arba tiesiog neseniai užkrito ant akių kažkoks sovietinis Zorki – ir dabar stovite su juo rankose, galvodami: ar čia dar gyvas daiktas, ar jau muziejinis eksponatas? Klausimas visai rimtas, nes juostinių fotoaparatų remontas šiandien – tai savotiška nišinė industrija, kuri egzistuoja kažkur tarp hobio, aistros ir tikros verslo šakos.
Juostinė fotografija per pastaruosius dešimt metų patyrė tikrą renesansą. Tai nėra tik nostalgiška mada – tai sąmoningas pasirinkimas žmonių, kurie nori sulėtinti procesą, pajusti kiekvieną kadrą ir gauti rezultatą, kurio jokia programėlė negali visiškai atkartoti. Tačiau kartu su šiuo atgimimu iškilo ir praktinė problema: dauguma šių fotoaparatų buvo pagaminti prieš 30–60 metų, o mechanizmai, gumos, tepimas ir elektronika tiek metų neištveria be priežiūros.
Taigi – ar verta taisyti? Atsakymas nėra paprastas, ir jis priklauso nuo daugybės dalykų: nuo fotoaparato modelio, jo būklės, jūsų tikslų ir, žinoma, nuo to, kiek esate pasiryžę investuoti.
Kodėl juostiniai fotoaparatai genda ir kas juose labiausiai kenčia
Prieš kalbant apie remontą, verta suprasti, kas iš tikrųjų nutinka šiems aparatams per dešimtmečius. Mechaniniai fotoaparatai – tokie kaip Nikon FM2, Canon AE-1, Pentax K1000 ar sovietiniai Zenit – yra sudėtingi mechaniniai įrenginiai su daugybe judančių dalių. Laikui bėgant jose vyksta keli tipiniai procesai.
Pirmiausia – tepimas. Gamykliniai tepalai per dešimtmečius sustingsta, sutirštėja arba visiškai išdžiūsta. Tai ypač aktualu užrakto mechanizmui: jei tepimas sutrinka, užraktas pradeda veikti netiksliai, ekspozicijos laikai nukrypsta nuo nominalių. Fotografuojate 1/500 sekundės, o iš tikrųjų gaunate 1/200 – ir nuotraukos išeina per šviesios arba per tamsios.
Antra dažna problema – gumos. Beveik visuose fotoaparatuose yra gumos tarpikliai, kurie neleidžia šviesai patekti į kamerą pro netinkamas vietas. Šviesos izoliacija – tai vienas svarbiausių dalykų juostinėje fotografijoje. Sena guma trūkinėja, byra, tampa puri. Rezultatas – ant juostos atsiranda šviesos pėdsakai, dryžiai ar dėmės, kurios visiškai gadina nuotraukas.
Trečia – veidrodėlio buferinė guma. Tai maža, bet labai svarbi detalė SLR fotoaparatuose. Kai veidrodėlis atsimuša į ją fotografuojant, ji slopina smūgį. Kai ši guma subyra (o ji beveik visada subyra senuose aparatuose), veidrodėlis pradeda drebėti, atsiranda vadinamasis „mirror slap” efektas, nuotraukos tampa neaštrios. Be to, suirusios gumos likučiai gali patekti ant veidrodžio ar net ant užrakto lamellų.
Elektroniniai fotoaparatai – tokie kaip Canon A-1, Olympus OM-2 ar Minolta X-700 – turi papildomų problemų: kondensatoriai sensta, kontaktai oksiduojasi, baterijos skyreliai koroduoja. Čia remontas tampa sudėtingesnis, nes reikia ne tik mechaninių, bet ir elektroninių žinių.
Kada remontas tikrai apsimoka, o kada – ne
Čia ir prasideda tikrasis skaičiavimas. Juostinio fotoaparato remontas gali kainuoti nuo keliolikos iki kelių šimtų eurų, priklausomai nuo darbo apimties ir meistro. Todėl pirmiausia reikia atsakyti į klausimą: kiek šis fotoaparatas vertas rinkoje ir kiek jis vertas jums asmeniškai?
Jei turite Canon AE-1 Program – vieną populiariausių juostinių fotoaparatų pasaulyje – jo rinkos vertė šiandien svyruoja tarp 80 ir 200 eurų, priklausomai nuo būklės. Pilnas CLA (Clean, Lubricate, Adjust – valymas, tepimas, reguliavimas) toks aparatas gali kainuoti 50–80 eurų pas patyrusį meistrą. Skaičiai susideda, bet jei aparatas po remonto veiks dar 20 metų – tai visiškai prasminga investicija.
Tačiau jei turite kokį nors mažai žinomą sovietinį aparatą, kurio rinkos vertė – 10–15 eurų, o remontas kainuotų 60 eurų – čia jau reikia pagalvoti. Nebent šis aparatas turi sentimentinę vertę, arba jūs tiesiog norite išmokti jį remontuoti pats.
Praktinė taisyklė, kuria naudojasi daugelis kolekcionierių: remonto kaina neturėtų viršyti 50–70% aparato rinkos vertės. Jei viršija – geriau ieškoti kito, geresnės būklės egzemplioriaus arba nusipirkti jau sutaisytą.
Yra ir išimčių. Retos kameros – Leica M serija, Hasselblad vidutinio formato aparatai, Nikon F2 ar F3 – vertos remonto beveik visada, nes jų rinkos vertė aukšta, o kokybiški mechanizmai tarnauja dešimtmečius. Leica M3 gali kainuoti 500–1500 eurų, ir jos remontas už 150–200 eurų yra visiškai pagrįstas.
CLA – kas tai ir kodėl tai ne tik „sutepimas”
Jei pradėsite domėtis juostinių fotoaparatų remontu, labai greitai susidursite su trumpiniu CLA. Tai reiškia Clean, Lubricate, Adjust – ir tai yra standartinė procedūra, kurią atlieka beveik visi rimti fotoaparatų meistrai.
Valymas – tai ne tik dulkių nušluostymas. Meistrui reikia išardyti aparatą, nuvalyti senus tepimus nuo visų mechanizmų (dažniausiai naudojant izopropilo alkoholį ar specialius tirpiklius), išvalyti optinius elementus nuo pelėsio ar dulkių, pašalinti suirusių gumų likučius. Tai kruopštus ir lėtas darbas.
Tepimas – čia svarbu žinoti, kad ne bet koks tepalas tinka. Skirtingos fotoaparato dalys reikalauja skirtingų tepimų: užrakto mechanizmui – labai plonas, specialus tepalas (per storas gali sulėtinti judančias dalis), fokusavimo mechanizmui – kiek tirštesnis, tam tikros dalys apskritai neturi būti tepamos. Neteisingas tepimas gali sukelti daugiau žalos nei naudos.
Reguliavimas – tai pats sudėtingiausias etapas. Meistrui reikia specialios įrangos: šviesos šaltinio, skirto tikrinti šviesos izoliaciją, osciloskopo arba specialaus prietaiso užrakto greičiams matuoti, dažnai – ir bandomosios juostos su vėlesniu jos išryškinimu. Tik taip galima tiksliai patikrinti, ar ekspozicijos laikai atitinka nominalius.
Geras CLA – tai ne greitas darbas. Patyręs meistrui tai gali užtrukti 3–8 valandas, priklausomai nuo aparato sudėtingumo. Todėl ir kaina atitinkama. Jei kas nors siūlo „pilną CLA” už 10 eurų – greičiausiai tai bus tik paviršinis valymas ir tepimas akimis, be jokio tikrinimo.
Pats sau meistras: kada verta bandyti, kada – ne
Internete galima rasti instrukcijų, kaip patiems atlikti daugelį juostinių fotoaparatų remonto darbų. YouTube pilna vaizdo įrašų, kaip pakeisti gumos tarpiklius, kaip sutepti fokusavimo mechanizmą, kaip valyti veidrodį. Ir dalis šių darbų tikrai prieinama žmonėms be specialaus išsilavinimo.
Kas tikrai prieinama pradedančiajam: gumos tarpiklių keitimas. Tai vienas dažniausių ir kartu prieinamiausių remonto darbų. Reikia pirkti specialią gumos juostą (D-ring foam, kuri parduodama specializuotose parduotuvėse arba per eBay), atsargiai pašalinti seną gumą, nuvalyti paviršių ir įklijuoti naują. Daugeliui modelių yra detalios instrukcijos, ir tai tikrai galima padaryti namuose su šiek tiek kantrybės.
Taip pat patiems galima pakeisti veidrodėlio buferinę gumą – tai dar paprastesnis darbas, reikalaujantis tik tinkamo dydžio gumos gabaliuko ir pinceto.
Tačiau yra dalykų, kurių tikrai nereikėtų bandyti be patirties. Užrakto mechanizmo ardymas ir tepimas – tai jau rimtas darbas. Šiuolaikinis fotoaparato užraktas turi dešimtis mažyčių detalių, spyruoklių, lamellų. Vienas neteisingas judesys – ir užraktas nebeveikia. Be to, reikia žinoti, kur tepti ir kiek, o tai ateina tik su patirtimi.
Optikos valymas – taip pat rizikinga sritis. Objektyvo lęšiai turi specialias dangos (coating), kurias labai lengva subraižyti netinkamu audiniu ar tirpikliu. Pelėsis ant lęšių – tai tikra problema, kurią kartais galima išspręsti, bet reikia žinoti, kaip.
Kur ieškoti meistro Lietuvoje ir ko tikėtis
Lietuvoje juostinių fotoaparatų remonto specialistų nėra daug, bet jie egzistuoja. Problema ta, kad ši sritis nėra komerciška – meistrų mažai, laukimo laikas gali būti ilgas, o kainos kartais nustebina.
Geriausia vieta ieškoti – fotografijos bendruomenės. Facebook grupės, skirtos juostinei fotografijai Lietuvoje, yra tikras informacijos šaltinis: žmonės dalinasi patirtimi, rekomenduoja meistrus, įspėja apie nesąžiningus. Vilniuje ir Kaune yra keletas žmonių, kurie užsiima šiuo darbu – dažniausiai tai hobistai, tapę pusiau profesionalais, arba buvę fotoaparatų technikų mokyklos auklėtiniai.
Taip pat verta žiūrėti į užsienį. Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje yra daugiau specialistų, o siuntimas paštu – visiškai įprasta praktika. Kai kurie meistrai Europoje turi puikią reputaciją ir priima aparatus iš viso pasaulio. Žinoma, reikia įskaičiuoti siuntimo kaštus ir riziką.
Prieš atiduodant aparatą remontui, verta paklausti kelių dalykų: ar meistrui žinomas šis modelis, ar jis turi reikiamų atsarginių dalių (ypač jei reikia keisti kažką specifinio), ar jis naudoja specialią įrangą užrakto greičiams tikrinti, ir ar galima gauti bent trumpą ataskaitą apie atliktus darbus. Rimtas meistrui neslėps, ką padarė.
Kainos orientyrui: paprastas CLA (valymas, tepimas, reguliavimas) Lietuvoje kainuoja apie 40–80 eurų, priklausomai nuo aparato sudėtingumo. Sudėtingesni darbai – užrakto remontas, elektronikos taisymas – gali kainuoti ir daugiau. Jei kažkas siūlo labai pigiai – klauskite, ką tiksliai jie daro.
Atsarginės dalys: tikroji galvos skausmo vieta
Viena didžiausių problemų remontuojant senus fotoaparatus – atsarginių dalių trūkumas. Gamyklos seniai nebegamina dalių Zenit, Praktica ar net daugeliui Canon ir Nikon modelių. Tai reiškia, kad meistrui tenka ieškoti „donorų” – kitų, labiau sugadintų aparatų, iš kurių galima paimti reikiamas dalis.
eBay, Etsy ir specializuoti forumai (tokie kaip Photrio ar Film Photography Project) yra pagrindiniai šaltiniai. Čia galima rasti tiek atsargines dalis, tiek „donor” aparatus. Kartais pigiau nusipirkti du pigius aparatus ir iš jų sudėlioti vieną veikiantį, nei ieškoti konkretaus remonto.
Gumos tarpikliai – vienas dalykų, kuriuos galima nusipirkti naujus. Yra keletas gamintojų, kurie specialiai gamina gumos rinkinius populiariems modeliams. Tai labai palengvina remontą.
Tačiau kai kurių dalių tiesiog nebėra. Jei sugedęs užrakto lamellas, specifinis prizmės elementas ar retas elektronikos komponentas – tai gali būti aparato pabaiga. Todėl prieš investuojant į remontą, verta pasikonsultuoti su meistru, ar visos reikiamos dalys apskritai prieinamos.
Kai fotoaparatas tampa ne tik įrankiu, bet ir istorija
Yra dar vienas aspektas, apie kurį retai kalbama praktiškai, bet kuris daugeliui žmonių yra pats svarbiausias: sentimentinė ir istorinė vertė. Senelio fotoaparatas, su kuriuo buvo fotografuojamos šeimos šventės, arba aparatas, nupirktas pirmam darbui – tai ne tik mechaninis įrenginys. Tai daiktas su istorija.
Tokiais atvejais klausimas „ar apsimoka taisyti” tampa visiškai kitu. Čia jau ne ekonomika, o emocija. Ir tai visiškai teisėtas motyvas. Jei norite, kad senelio Zenit vėl fotografuotų – taisykite, net jei ekonomiškai tai nelogiška. Tokio sprendimo nereikia pateisinti skaičiais.
Tačiau net ir tokiais atvejais verta žinoti ribas. Jei aparatas mechaniškai sunaikintas – sulaužytas korpusas, sutrūkęs užraktas be galimybės rasti dalių, sugedusi optika – kartais geriau jį palikti kaip dekoratyvinį objektą, o fotografavimui nusipirkti kitą, panašų modelį. Tai irgi yra pagarba originalui.
Juostinė fotografija šiandien – tai sąmoningas sulėtėjimas. Kiekvienas kadras kainuoja pinigus (juosta + ryškinimas), kiekvienas kadras reikalauja mąstymo. Ir kai rankose laikote sutaisytą, gerai veikiantį aparatą, kuris buvo pagamintas prieš 40 metų – tai yra savotiškas ryšys su fotografijos istorija. Toks ryšys, kurio joks naujausias skaitmeninis fotoaparatas negali suteikti. Tad jei klausiate, ar verta taisyti – dažniausiai atsakymas yra taip. Reikia tik žinoti, ką taisote, kiek tai kainuos ir ko tikitės iš rezultato. O kai aparatas pirmą kartą po remonto suveikia ir išgirdote tą charakteringą užrakto garsą – suprasite, kodėl žmonės tam skiria ir laiko, ir pinigų.
